Mums reikia intymumo, bet tuo pat metu visomis išgalėmis jo vengiame. Kodėl? Nesvarbu, kaip seniai tai įvyko: vargu ar pamiršime, kaip skaudu, kai meilė išblėsta. Todėl nemaža dalis žmonių sąmoningai ar ne taip sąmoningai vengia rimtų santykių. Atrodo, kad tai yra patikimas būdas apsisaugoti nuo sužeidimų. Mes trokštame tikro artumo su kitu žmogumi ir… bėgame nuo jo. Kuo pagrįsta ši baimė? Kas mums trukdo rasti meilę ir užmegzti santykius? Priežastys gali būti kelios.
Priežastys, kodėl bijome meilės
Tikras jausmas padarys mus pažeidžiamus
Kitas asmuo yra nežinoma planeta. Kai užmezgame naujus santykius, pradedame kelionę į nežinomybę, o žmogui būdinga bijoti to, kas nauja. Leisti sau įsimylėti reiškia iš tiesų rizikuoti. Mes pasitikime mylimu žmogumi ir tampame nuo jo emociškai priklausomi, o tai daro mus pažeidžiamus, nes laikinai atsisakome savo (savęs) apsaugos.
Įpročiai, kurie ilgą laiką leido mums jaustis savarankiškiems, palaipsniui nyksta.
Nauja meilė atvers senas žaizdas
Retai suvokiame, kokia stipri praeities įtaka. Pažintis su nauju žmogumi yra tarsi lakmuso popierėlis – jis atskleidžia senas žaizdas. Nuo vaikystės patirti skaudūs išgyvenimai daro didelę įtaką mūsų požiūriui į pasaulį ir lemia mūsų elgesį santykiuose su partneriu.
Ankstesnė neigiama patirtis gali tapti vidiniu bloku, kuris geba sulaikyti mus nuo naujo žingsnio žengimo. Vengsime intymumo, nes atmintis neleis mums pamiršti ankstesnės intymumo patirties, skausmo, atstūmimo, praradimo ir pykčio. Kai ko nors labai trokštate, pavyzdžiui, meilės, tai neišvengiamai pradeda asocijuotis su skausmu, kurį jautėte praeityje dėl meilės trūkumo.
Meilė bus iššūkis jūsų ankstesniems įsitikinimams apie save
Ne visi mokame mylėti save. Mes netikime savimi. Kaip galima tikėti, kad kitas tikės mumis? „Vidinis kritikas” griežto mokytojo balsu nuolat primena, kad esame nieko verti ir nenusipelnę laimės.
Laikui bėgant neigiamų išgyvenimų prisiminimai susilpnėja, bet įsilieja į mūsų savastį ir tampa jos dalimi. Augdami susitaikom su nuolatiniu vidiniu kritiku, priimdami jo destruktyvią logiką kaip savo. Kritinės vidinio balso pastabos dažnai būna skaudžios ir nemalonios, bet prie jų priprantama, kaip prie seno giminaičio niūrumo. Ir kai kas nors staiga pradeda į mus žiūrėti kitaip, žvelgti į mus su meile ir dėmesiu, mes pasimetame, pradedame jaustis nepatogiai ir įjungiame gynybinę reakciją, kad nesugriautume savo nusistovėjusios nuomonės apie save.
Tikras džiaugsmas neatsiejamas nuo tikro skausmo
Jei kada nors patyrėme tikrąjį džiaugsmą, jei mėgavomės nepagaunama akimirkos laime, neabejotinai žinome ir priešingus jausmus, pavyzdžiui, staiga užplūdusį liūdesį. Daugelis žmonių vengia stiprių jausmų ir įvykių, kurie mus džiugina, nes jie gali būti ir skausmo šaltinis.
Ir atvirkščiai. Negalime pasirinktinai atsiduoti skausmui ar džiaugsmui; viskas yra susiję. Kai įsimylime, dažnai nesiryžtame pasitikėti šiuo jausmu, bijodami skausmo, kuris neatsiejamas nuo meilės.
Meilė nežino lygybės
Daugelis žmonių abejoja darnių santykių su nauju partneriu galimybe, aiškindami tai tuo, kad kitas „per daug mane myli”. Nerimo esmė – baimė, kad partnerio ryškios meilės šviesoje negalėsime iki galo išreikšti savo jausmų, todėl jausimės įskaudinti ir atstumti.
Tačiau tiesa yra kažkur per vidurį, nes meilei nebūdinga veidrodinė simetrija. Skirtingais momentais kiekvienas ją patiria skirtingu intensyvumu. Žmogaus jausmai kitam asmeniui yra nuolat kintantys.
Nuo meilės iki susierzinimo, pykčio ar net neapykantos mylimam žmogui – vienas žingsnis. Pernelyg didelis nerimas dėl to, kaip galėtume pasielgti ateityje, neleidžia mums pamatyti, kaip iš tikrųjų galėtume pasielgti, jei leistume savo jausmams laisvai veikti, duotume jiems laisvę.
Nesibaigiantis nerimas ir kaltės jausmas neleidžia mums susigretinti su žmogumi, kuris yra šalia ir rodo nuoširdų susidomėjimą. Nereikalingas nerimas gali sutrukdyti mums sukurti santykius, kurie mus padarytų tikrai laimingus.
Nauja meilė atitolins nuo šeimos
Meilė, nauji santykiai gali būti paskutinis augimo etapas. Tai reiškia savarankiško gyvenimo pradžią, kuri taip pat gali būti nutolimo nuo savo šeimos pradžia. Tai nėra susiję su „tiltų deginimu“, pokyčiai labiau susiję su emociniu lygmeniu.
Kai įsimylime, mes ne tik susiduriame su praradimo baime, bet ir pradedame vis dažniau galvoti apie mirtį.
Žmogus nustoja jaustis vaiku, prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir vis labiau atsiriboja nuo šeimos, taip pat nuo neigiamos patirties, kuri galėjo būti patirta ankstyvoje vaikystėje.
Meilė pažadina egzistencines fobijas
Kuo daugiau turime, tuo labiau bijome prarasti. Kuo labiau mums kas nors rūpi, tuo didesnė išsiskyrimo baimė. Kai įsimylime, ne tik bijome prarasti mylimąjį, bet ir vis dažniau galvojame apie mirtį. Dabar, kai gyvenimas kupinas meilės, naujų prasmių ir spalvų, mintys apie netektį tampa dar aštresnės. Siekdami nutildyti baimės balsą, kuriame dirbtines problemas – skandalus su partneriu arba, kraštutiniu atveju, nutraukiame santykius.
Susidūrimo su egzistencinėmis baimėmis mechanizmas dažnai nėra akivaizdus. Galime save įtikinti sugalvodami milijoną priežasčių, kodėl verta nutraukti santykius, bet dažniausiai visos jos yra išsprendžiamos. Tai, kas iš tikrųjų mus neramina, – praradimo baimė – slypi daug giliau. Kuriant santykius, paprastai, susiduriama su daugybe sudėtingų situacijų ir iššūkių.
Pažinti save ir savo baimes, kurios lemia mūsų elgesį, yra svarbus žingsnis į darnią ir ilgalaikę sąjungą. Baimės gali slėptis po savęs pateisinimo gudrybėmis, tačiau, kai suartėjame su kitu žmogumi, save apgauti tampa sunkiau. Pažindami save suteikiame sau galimybę rasti tikrąją meilę ir ją išlaikyti.
Taip pat skaitykite:
- Erich Fromm: „Meilei reikia nuolankumo, objektyvumo ir proto“
- 50 svarbių teiginių, padėsiančių kitaip pažvelgti į gyvenimą
Parašyti komentarą