Kad gyventume, turime kvėpuoti, miegoti, valgyti ir gerti… O kaip su meile? Ar tai tik malonus bonusas žmogui, kuris, kaip žinome, yra socialus gyvūnas, ar vis dėlto tai jausmas, kuris mums gyvybiškai būtinas?
BIOLOGINIS POREIKIS…
Apie meilės prigimtį diskutuojama jau tūkstančius metų. Tuo užsiima filosofai ir rašytojai, sociologai ir kultūrologai, o pastaruoju metu į diskusijas įsitraukė psichologai ir biologai.
Naujoje knygoje „Kur gimsta meilė. Neuromokslas apie tai, kaip mes pasirenkame ir nepasirenkame vienas kito” Čikagos universiteto psichiatrijos ir elgesio neurologijos profesorė Stephanie Cacioppo pateikia savo meilės apibrėžimą.
„Meilė yra biologinė būtinybė, kaip ir vanduo, fiziniai pratimai ar maistas. Taip, meilės poreikis gali būti ne toks neatidėliotinas kaip poreikis išvengti pavojaus, tačiau tai jokiu būdu nėra prabanga”, – pažymi autorė.
Knygoje ji lygina vaizdinius, kylančius aistringą meilę, meilę draugui ar motinišką meilę patyrusių žmonių sąmonėje. Ji teigia, kad fMRI rezultatai rodo, jog visos meilės formos įjungia smegenų dopaminerginę atlygio sistemą, o tai patvirtina jos tezę apie biologinį meilės poreikį.
…AR PRISIRIŠIMAS?
Prieš kelerius metus išleista psichologo Stan Tatkin knyga „Sukurta meilei. Kaip žinios apie smegenis ir prisirišimo stilių gali padėti išvengti konfliktų”. Mokslininkas, analizuodamas meilę, daugiausia dėmesio skiria prisirišimo teorijai ir socialinės sutarties idėjai.
„Prieraišumas biologine prasme susijęs su natūraliu vieno žmogaus potraukiu kitam. Tai reiškia, kad mums reikia kito, to, į kurį galėtume atsiremti, kad atsipalaiduotume. Egzistencialistai buvo teisūs. Mes visi mirsime, nežinome, kodėl esame čia, ir niekada nesužinosime, nežinome gyvenimo prasmės ir esame vieniši. Tačiau galime laikytis už rankų, o santykiai yra būdas susidoroti su egzistencinėmis problemomis”, – įsitikinęs Tatkin.
Šiaip ar taip, abu mokslininkai sutinka, kad mums reikia kitų žmonių, kad išgyventume. Tačiau ar galima teigti, kad mums reikia būtent šių kitų žmonių meilės?
Arthur Dobrin, Hofstros universiteto profesorius, knygų „Prarastas laimės menas” ir „Gėrio ir blogio doktrina” autorius, mano, kad nors santykius tiesiogine prasme galima lyginti su duona ir vandeniu, meilė panašesnė į sveiką mitybą. Analogija – žmonės gali drąsiai gyventi valgydami mėsainius, tačiau subalansuota mityba vis tiek lemia sveikesnį gyvenimą.
Bet kokiu atveju, daro išvadą mokslininkas, žmonės užprogramuoti meilei. O kadangi meilė yra prisirišimo forma, mes taip pat esame užprogramuoti mylėti. Tik reikia nepamiršti, kad meilė gali virsti ir toksiškais formatais, kurie labiau kenkia, nei padeda žmogui, pavyzdžiui, kai jis visiškai „ištirpsta“ mylimame žmoguje, pamiršdamas savo poreikius ir troškimus.
Parašyti komentarą