Tikrasis suaugusiojo gyvenimas prasideda ne tada, kai įgyjame pilnametystę, o tada, kai tampame atsakingi už savo jausmus, sprendimus ir gyvenimo kryptį. Būti suaugusiu – tai ne pareigų sąrašas ar socialinis statusas. Tai – vidinė būsena, pagrįsta sąmoningumu, pagarba sau ir gebėjimu priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Tik iš šios pozicijos galime kurti sveikus, brandžius santykius – tiek su savimi, tiek su kitais.
Kas iš tikrųjų yra suaugęs žmogus?
Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Jam aišku: viskas, kas vyksta jo pasaulyje, vienaip ar kitaip susiję su jo pačio pasirinkimais. Jis nepriskiria kaltės aplinkybėms, vaikystės traumoms ar kitiems žmonėms – net ir tada, kai jie turėjo įtakos. Jis žino: keisti gali tik tai, ką prisiima kaip savo dalį.
Tokio žmogaus sprendimai kyla iš vidinių vertybių, ne iš baimės būti nesuprastam ar nepripažintam. Jis nebėga nuo realybės, nesiekia įtikti visiems. Jo savęs vertinimas grindžiamas ne kitų nuomone, o tuo, kaip jis gyvena pagal savo principus.
Trys mūsų vidinės būsenos: Vaikas, Tėvas ir Suaugęs
Psichoanalitikas Eric Berne, transakcinės analizės kūrėjas, siūlė pažvelgti į asmenybę per tris pagrindines ego būsenas:
- Vaikas – tai mūsų emocijos, spontaniškumas, kūryba, baimės, norai, džiaugsmas.
- Tėvas – tai mūsų vidiniai autoritetai: išmokti draudimai, taisyklės, rūpestis, kontrolė.
- Suaugęs – tai racionalus, objektyvus, analizę ir sprendimus priimantis mūsų „aš“.
Šios trys būsenos nuolat veikia mūsų viduje. Brandos ženklas – gebėjimas atpažinti, kuri iš jų šiuo metu veikia, ir sąmoningai pasirinkti, kurią įjungti.
Pavyzdžiui, kai žaidžiate su vaikais ar leidžiate sau improvizuoti – verta įsileisti Vaiką. Kai reikia pasirūpinti savimi ar kitais – aktyvuojate Tėvą. Bet kai sprendžiate konfliktą, svarstote gyvenimo pokyčius ar bandote suprasti savo reakcijas – tai turi būti Suaugusiojo vaidmuo.
Kodėl verta gyventi iš Suaugusiojo pozicijos?
Gyvenimas iš Suaugusiojo pozicijos leidžia:
- Sumažinti vidinę dramą, kurią dažnai kelia Vaikas.
- Vengti manipuliacijų, kuriomis naudojasi Tėvo pozicija („taip reikia“, „visi taip daro“, „tu privalai“).
- Priimti sprendimus, kurie atitinka realybę, o ne fantazijas ar išmoktas taisykles.
Suaugęs žmogus žino, kad pasaulis nėra idealus, bet jis taip pat žino, kad geba su tuo susidoroti. Jis nesiekia būti tobulas – jam svarbu būti tikru. Jo pagrindinis tikslas – gyvenimo kokybė, o ne įspūdis, kurį palieka kitiems.
Savivertė – ne apie vertinimą, o apie buvimą
Vienas svarbiausių brandaus žmogaus požymių – tikra, nepertraukiama savigarba. Savigarba ir savivertė – tai ramus įsitikinimas, kad esu vertingas jau vien dėl to, kad esu.
Toks žmogus:
- Nebijo nesėkmių – jos jam tik informacija, ne nuosprendis.
- Neprikabina sau etikečių – „nevykėlis“, „nepakankamas“ ar „netinkamas“.
- Nelygina savęs su kitais, o stebi savo augimą, lygindamas su vakariniu „aš“.
Tokiam žmogui nereikia išorinių įrodymų, kad jis yra „pakankamai geras“. Jis leidžia sau būti savimi. Jis leidžia sau būti laimingu be jokių „jei“ ar „kai“.
Kaip auginti suaugusiąją savo asmenybės dalį?
- Prisiimkite atsakomybę už savo jausmus.
Kaltės jausmas ar nuoskauda dažnai kyla iš Vaiko pozicijos. Suaugęs žmogus klausia: „Ką galiu su tuo padaryti dabar?“ - Sustokite prieš reaguodami.
Emocinė reakcija – Vaiko darbas. Refleksija – Suaugusiojo. Prieš kalbėdami ar veikdami, įjunkite analizę: „Ką iš tiesų jaučiu? Kodėl? Ko man iš tikrųjų reikia?“ - Išmokite sakyti „ne“ be kaltės.
Suaugęs žmogus atskiria save nuo kitų poreikių. Jis žino, kad atsisakyti – tai ne atstumti. Tai rūpintis savimi. - Nustokite ieškoti „teisingų“ modelių.
Suaugęs žmogus nesivadovauja tuo, kaip „turėtų būti“. Jis remiasi tuo, kas veikia jam. - Kurti, ne kaltinti.
Net jei situacija susiklostė nesėkmingai – kaltinimų niekam nebereikia. Suaugęs žmogus koncentruojasi ne į problemos ištakas, o į jos sprendimą.
Išvada: suaugusiu būti verta
Būti suaugusiu nėra našta. Tai laisvė. Laisvė būti savimi, gyventi pagal savo vidinį kompasą, nekaltinti nei savęs, nei kitų, kai kažkas nepavyksta. Tai ne atsisakymas jausmų ar svajonių – tai gebėjimas jausti atsakingai, svajoti realistiškai ir mylėti be sąlygų.
Kai leidžiame sau būti suaugusiais, ne tik keičiamės patys – keičiasi ir mūsų santykiai. Jie tampa pagrįsti ne priklausomybe, o partneryste. Ne emociniu manipuliavimu, o pagarba. Ne iliuzijomis, o tikrumu.
O brandus žmogus žino: augimas – ne baigtinis taškas, o kelias. Ir svarbiausia – šis kelias priklauso tik jam.
Nesuajajinta, ne vien lūpomis, o tikrai gyvu žodžiu tai. Taip pat ir vienaragių versle, būti kūrėju ir neišsisemti tame. p.s. iš išgirsto per Lietuvos radiją tai, ką ir pats sąvyje jieškau.