„Suprantu tavo jausmus“ – frazė, kuri skamba paguodžiančiai, bet dažnai tampa tik gerų ketinimų kauke. Norime padėti, norime būti artimi, bet ar iš tiesų suprantame, ką reiškia būti kitu žmogumi – jo kūne, jo istorijoje, jo vidinėje audroje? Ar ne per greitai peršokame nuo klausymo prie interpretavimo, nuo buvimo šalia – prie bandymo taisyti, paaiškinti ar nuraminti?
Tikras supratimas – tai ne bandymas „jausti taip, kaip jaučia kitas“, o gebėjimas pripažinti kito jausmų tikrumą, net jei jie mums svetimi, nepatogūs ar nesuprantami. Tai tylus liudijimas: „Aš čia. Girdžiu tave. Ir net jei nesuprantu iki galo – aš gerbiu tavo vidinę tikrovę.“
Emocinė kompetencija nėra jausmų kontrolė ar emocinis intelektas, matuojamas testais. Tai gilus gebėjimas būti žmogumi šalia žmogaus – ne kaip sprendėjas, ne kaip vertintojas, bet kaip sąmoningas, jautrus liudininkas. Ir tik tada, kai nustojame stengtis „jausti už“, galime iš tiesų būti su.
KAS YRA EMOCINĖ KOMPETENCIJA IR KODĖL JI SVARBI?
Gebėjimas atpažinti ir valdyti emocijas – savo ir kitų – vadinamas emocine kompetencija arba emociniu intelektu (EQ). Šį terminą 1920m. pirmą kartą panaudojo psichologas Edward Lee Thorndike.
XX a. pabaigoje jį išpopuliarino amerikiečių psichologas Daniel Goleman. Savo veikale D. Goleman teigia, kad gebėjimas atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas, suprasti ir paveikti kitų žmonių emocijas yra svarbesnis nei tvirti profesiniai įgūdžiai.
Vėliau psichologijos profesorius ir Londono psichometrinės laboratorijos įkūrėjas Konstantinos Petrides ėmėsi tyrinėti vadovų emocinį intelektą. Jis atrado, kad geriausi vadovai yra tie žmonės, kurie pasižymi dideliu emociniu lankstumu, teisingai išreiškia savo jausmus ir suvokia kitų emocijas, geba kurti komandos nuotaikas.
Tokie žmonės sąmoningai „skaito“ socialinį kontekstą, kuriame jie atsiduria, supranta, koks požiūris būtų tinkamiausias tam tikru momentu, ir juo naudojasi siekdami savo tikslų
Emocinė kompetencija svarbi ne tik vadovams. Pažangų EQ turintis žmogus žino, kada jam reikia paramos ir pagalbos, nebijo jos prašyti ir leidžia sau būti gyvam ir pažeidžiamam.
Tokie žmonės geba reikšti emocijas, o ne jas slopinti, ir daro tai sau ir kitiems draugišku būdu. O situacijose, kai nesutinka su kito žmogaus nuomone, jie geba priimti kito poziciją ir įsijausti į ją išsakiusio asmens emocijas.
KAIP FORMUOJASI EMOCINIS INTELEKTAS?
Emocinės apraiškos yra labai svarbi žmogiškųjų santykių dalis. Neatsitiktinai su jomis susijęs iš mūsų rūšies likęs instinktas – nevalingas antakių pakėlimas sutikus malonų žmogų. Šis judesys trunka tik ⅙ sekundės, bet vis dėlto žmogus, su kuriuo bendraujame, jį supranta kaip palankumą.
Tačiau emocinė kompetencija nėra įgimtas gebėjimas. Atpažinti emocijas mokomės nuo vaikystės ir, pasak mokslininkų, tam padeda veidrodiniai neuronai. Dėl jų įsijaučiame į filmo personažą arba susiraukiame, kai kas nors valgo citriną.
Tačiau ši sistema turi niuansų: veidrodiniai neuronai reaguoja tik į nuspėjamas emocijų apraiškas. Pavyzdžiui, jei žmogus paliečia karštą virdulį, o paskui greitai atitraukia ranką, susiraukia ir papurto pirštus, mūsų smegenys atpažįsta, kad jam skauda. Tačiau jei jis pradės juoktis, mūsų veidrodiniai neuronai nebus aktyvūs: šio veiksmo ir emocijos ryšio mes nesuprantame.
Būtent pakartotinis tų pačių kitų žmonių emocinių išraiškų kartojimas pasąmoningai išsaugomas mūsų smegenyse kaip elgesio modelis.
Vaikas to išmoksta nuo pat gimimo, pirmiausia iš motinos, paskui iš artimiausių giminaičių ir draugų rato. Kuo šie žmonės emociškai labiau išprusę, kuo labiau nuspėjami jų jausmai ir reakcijos į įvairius įvykius, tuo labiau emociškai išsivystęs vaikas auga.
Tačiau dažnai atsitinka taip, kad patys tėvai nėra pakankamai emociškai kompetentingi – tose pačiose situacijose jų emocinės apraiškos gali būti visiškai priešingos. Tai lemia „programos“ nesėkmę, ir augdamas vaikas arba nesugebės tinkamai įvertinti kito žmogaus būsenos, arba bus emociškai priklausomas nuo kitų, stengdamasis atpažinti menkiausius bet kokių pašnekovo nuotaikos pokyčių požymius.
Pasirodo, šiuolaikiniame pasaulyje daugelis iš mūsų turi savo koordinuotų emocijų apraiškų sistemą. Ir kai sakome kitam žmogui: „Įsijausk į mano vietą”, negalime garantuoti, kad jis tikrai mus supras.
Kito žmogaus vidinis pasaulis mums yra gana uždara zona, niekada negalime patikimai pajusti to, ką jis jaučia. Tačiau lavindami emocinį intelektą galime išsakyti, kokias emocijas matome, ir nuspėti kito asmens elgesį.
KAIP UGDYTI SUAUGUSIŲJŲ EMOCINĘ KOMPETENCIJĄ?
- Išplėskite savo emocinį žodyną
Žmonės bendrauja naudodami kalbą, todėl mums svarbu atsirinkti sąvokų kategorijas. Kad atpažintume emocijas, joms reikia suteikti pavadinimą. Vienas iš paprastų būdų tai padaryti – išsiaiškinti, kokie yra emocijų aspektai, pavyzdžiui, internete paieškokite straipsnių apie įvairių emocijų sandarą ir jų vienos į kitą perėjimą.
- Atsekite emociją
Neužtenka išmokti emocijos pavadinimą, svarbu gebėti ją atsekti savyje. Kad tai taptų įpročiu, per dieną galite nustatyti kelis žadintuvus ir pasitikrinti savo emocinę būseną. Padėti gali šie klausimai:
Kokias emocijas dabar jaučiu?
Kaip jos atsispindi mano kūne? Ar jaučiama įtampa, susikaustymas? Ar mano dantys sukąsti ir kumščiai sugniaužti?
Ar jaučiuosi atsipalaidavęs, jei taip, tai kodėl?
Kaip pasireiškia ši emocija? Ar leidžiu sau ją išgyventi?
- Rašykite emocinį dienoraštį
Skirtingi žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti skirtingai. O emocinis spektras gali būti labai platus. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas užlipo ant aukšto kalnelio, vieni tėvai gali jausti džiaugsmą ir pasididžiavimą jo naujuoju įgūdžiu, kiti – baimę, kad jis nukris, o treti – pyktį, kad vaikas tai padarė be leidimo.
Pradėkite rašyti emocijų dienoraštį ir kiekvieną kartą, kai patirsite stiprų emocijų protrūkį, analizuokite situaciją ir užduokite šiuos klausimus:
Kas sukėlė šią emociją?
Koks įvykis įvyko prieš šią reakciją?
Kokios buvo jūsų mintys apie tą įvykį?
- Išmokite atpažinti kitų žmonių emocijas
Stenkitės žiūrėdami filmą kuo tiksliau atpažinti veikėjų emocijas. Pastebėkite, kaip keičiasi kito žmogaus nuotaika. Klausykitės, kaip kiti apibūdina savo jausmus, ir patys atkreipkite dėmesį, ar jų reakcija skiriasi nuo jūsų.
Emocinės kompetencijos ugdymas yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Ir svarbu, kad tai darytume sąmoningai. Tam reikia tik šiek tiek mūsų dėmesio.
Parašyti komentarą