Gėda – tai tarsi šešėlis santykiuose, kuris gali nepastebimai griauti pasitikėjimą ir versti mus jaustis atstumtais bei nesuprastais… Vaikystėje įsišaknijusios nuostatos taip tvirtai įsirėžia į mūsų suvokimą, kad nepastebimai suformuoja vidinius barjerus.
Kaip gėda įsiskverbia į pačią mūsų šeimos santykių esmę ir kodėl šis jausmas gali nuslopinti visus kitus?
Gėda kultūriniame kode: šeimos ir visuomenės įtaka
Gėda yra vienas iš tų jausmų, kurie nepastebimai, bet giliai persmelkia žmonių tarpusavio santykius, ypač šeimose. Lietuvių kultūroje gėda glaudžiai susijusi su garbe ir sąžine, o jos įtakos galima rasti visur – literatūroje, mene, religiniuose įsitikinimuose.
Mūsų kultūroje gėda įausta į paprastus įsitikinimus, perduodamus iš kartos į kartą: „gėda verkti“, „gėda išsiskirti“, „gėda rodyti silpnumą“… Šios nuostatos neleidžia mums laisvai reikšti savo jausmų, ieškoti paramos, parodyti savo baimių ir pažeidžiamumo. Norint suprasti, kaip stipriai gėda veikia mus ir mūsų santykius su šeimos nariais, svarbu suprasti jos formas ir apraiškas.
Gėdos rūšys ir jų poveikis santykiams su tėvais
Kiekvienoje šeimoje su gėda susijusios nuostatos perduodamos skirtingai. Tačiau, kai tėvai gėdina savo vaikus, jie dažnai nesąmoningai kartoja savo pačių vaikystės nuostatas.
Tokį elgesį gali lemti jų patirtis, kai jie patys kažkada buvo sugėdinti dėl tokių pačių veiksmų ar savybių. Šio ryšio pripažinimas padeda tėvams sustoti ir įvertinti, kokiu mastu jų veiksmus lemia ne jų pačių, o kitų žmonių prietarai.
Gėda turi daugybę formų, ir kiekviena iš jų skirtingai veikia santykius su tėvais:
- Šeimose, kuriose labai svarbu, kad visi vaikai būtų „vienodi“, jie auga įsitikinę, kad turi pritapti, slopindami savo ypatumus ir jausmus. Jie stengiasi prisitaikyti, gėdijasi savo unikalumo ir gali jausti didelę kaltę dėl bet kokių nepriklausomybės apraiškų.
- Tėvai perduoda taisykles ir apribojimus, kurie, jų manymu, padės vaikui tapti „geru žmogumi“. Pavyzdžiui, „negalima triukšmauti“, „privalai paklusti suaugusiesiems“. Laikui bėgant vaikas pradeda sieti savo veiksmus su tėvų lūkesčiais ir jaučia gėdą dėl bet kokio nukrypimo nuo šių taisyklių.
- Kartais vaikas pradeda galvoti, kad tėvai jį teis už tam tikrus veiksmus ar mintis, net jei tai tik jo įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, jam gali būti gėda kalbėti apie savo svajones ir troškimus, todėl atsiranda kliūčių ir kyla nesusipratimų bei nuoskaudų.
- Slopindamas emocijas ir troškimus, vaikas ilgainiui gali pradėti jausti nerimą ar net panikos priepuolius. Gėdos jausmas, neradęs išeities, kartais virsta fiziniais simptomais.
Šių gėdos formų supratimas padeda tiksliai suvokti, kaip jos veikia santykius su tėvais ir iš kur kyla užsisklendimas, apmaudas ar net susvetimėjimas. Kai galime įprasminti savo jausmus, atskirti juos nuo praeities prietarų ir nuostatų, turime galimybę kurti nuoširdesnius ir atviresnius santykius su artimaisiais. Gėdos išlaisvinimas yra svarbus žingsnis siekiant harmonijos su savimi ir kitais, o sąmoningas atleidimas tėvams padeda atsikratyti emocinės naštos.
Kaip atsikratyti gėdos įtakos ir atleisti tėvams?
Išsilaisvinimas iš gėdos yra procesas, kuriam reikia laiko ir vidinio darbo. Pirmiausia reikia suvokti, kad mūsų tėvai taip pat buvo veikiami kultūrinių normų ir nuostatų. Šio fakto supratimas ir priėmimas padeda sumažinti lūkesčius, sumažinti kritiką ir atleisti susikaupusias nuoskaudas.
Atleidimas yra svarbi šios kelionės dalis, tačiau verta pažymėti, kad tai ne prievolė, o asmeninis kiekvieno žmogaus sprendimas. Kai esame tam pasiruošę, sąmoningas atleidimas gali būti galinga priemonė emocinei naštai numesti.
Jis ne tik leidžia mums atsikratyti slegiančių nuostatų, bet ir atveria naują požiūrį į save, savo jausmus ir savybes. Išsilaisvinę nuo gėdos baimės, galime gyventi atviriau, su nuoširdžiomis emocijomis ir santykiais, kurie nepriklauso nuo primestų įsitikinimų. Taigi atleidimas, jei jis įvyksta, tampa svarbiu žingsniu vidinės harmonijos ir atnaujintų santykių link.
Parašyti komentarą