Esame žmonės ir negalime išvengti žmogiškų jausmų. Liūdesys ir kančia yra šio spektro dalis, natūrali reakcija į įvykius, keliančius grėsmę mūsų gerovei ir gyvenimui. Ką turėtume žinoti, kad susidorotume su jų išgyvenimu?
Kaip išgyventi sielvartą?
Visą gyvenimą neapsieiname be praradimų. Prarandame artimuosius, sveikatą, gerovę, santykius, ateities planus, kuriems nelemta išsipildyti, ir net laimingą praeitį, kuri niekada nesugrįš – visa tai palieka pėdsakus mūsų sieloje. Kaip užtikrinti, kad šis pėdsakas mūsų nesunaikintų ir netrukdytų judėti pirmyn?
ATSIGAVIMO ALGORITMAI
- Pasitikėkite savo kūnu
Jis turi išteklių apdoroti beveik bet kokią patirtį. Joks jausmas netrunka neribotą laiką; psichika „persijungia“, jei tik jai tai leidžiama. Nekovokite su jausmais, bet ir nelaikykite jų savyje. Laikui bėgant jie pasikeis.
- Apsvarstykite galimybę kreiptis pagalbos
Jei po šešių mėnesių vis dar jaučiama ūmi reakcija į netektį arba jei įvykis pasikartojo ir ilgą laiką buvote depresyvioje ar pavojingoje situacijoje, pasekmės gali būti didesnės.
Skaudžių prisiminimų blyksniai, atsargumas, nepasitikėjimas – jei tai tapo jūsų kasdienybės dalimi, kreipkitės į psichoterapeutą.
Psichoterapija gali padėti greitai sumažinti ūmų distresą, tačiau giluminis darbas su trauma užtrunka ilgiau – tai priklauso nuo traumos gylio ir žmogaus asmenybės. Paprastai traumuojantį įvykį lengviau apdoroti, jei ankstesnė gyvenimo patirtis buvo teigiama.
- Užduokite sau klausimus
Norėdami geriau suvokti savo mintis bei jausmus, nebijokite paklausti savęs: kas vyksta dabar? Tikrovėje ar mano mintyse? Ką aš jaučiu? Kodėl?
- Nereikalaukite iš savęs, kad jūs ir visa, kas jus supa, taptų tokiais, kaip anksčiau
Nėra grįžimo į praeitį. Gyvenimas per tragediją keičia mus, mūsų vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kai ši patirtis bus integruota, tai bus kitokia būsena, ne geresnė ar blogesnė nei anksčiau, tiesiog kitokia.
- Rūpinkitės savo fizine būkle
Daug miegokite, vaikščiokite. Jei anksčiau fiziniai pratimai buvo jūsų kasdienybės dalis, grįžkite prie jų, bet „nepersistenkite”.
- Venkite pagundos guosti save alkoholiu ir kitomis panašiomis priemonėmis
Jos suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet vėliau sukelia depresiją.
- Leiskite sau šypsotis ir nekaltinkite savęs dėl gebėjimo džiaugtis
Tai nėra nejautrumo ar to, ką išgyvenote, nuvertinimo ženklas. Tai yra jūsų žmogiškumo liudijimas. Jūs ir toliau gyvenate ir reaguojate į viską, kas jus supa.
REKOMENDACIJOS ARTIMIESIEMS
- Nebijokite liūdesio ir sielvarto apraiškų
Tai natūralūs jausmai po netekties. Mūsų psichika su daugeliu įvykių susidoroja pati. Praradimas ir net grėsmė saugumui ar gerovei nebūtinai sukelia traumą. Apie traumą galime kalbėti, kai žmogus užstringa vienoje iš sielvarto išgyvenimo stadijų.
- Būkite šalia
Pirmosiomis dienomis sielvartaujantys žmonės paprastai neturi energijos bendrauti. Tačiau daugeliui lengviau, jei artimieji yra tiesiog šalia, matomoje vietoje.
- Atminkite, kad apkabinimas yra individualus dalykas
Vieniems prisilietimas gydo, o kiti vengia kūno kontakto. Jei abejojate, ar apkabinimas būtų tinkamas, tiesiog paklauskite: „Ar galiu tave apkabinti?”.
- Išklausykite, bet nereikalaukite kalbėti
Jei gedintis asmuo nori kalbėti, suteikite jam galimybę tai padaryti. Pirmuoju sielvarto etapu daugelis žmonių nori būti išklausyti. Nereikia sakyti gedinčiajam, kad jis nusiramintų, ir žadėti, kad viskas praeis – jo tai nepaguos. Atidžiai išklausykite nepertraukdami ir neduodami patarimų.
- Jei pasakojimai kartojasi, priimkite tai ramiai
Tai vertingų vaizdinių atkūrimo procesas ir prielaida vėliau paleisti tai, kas prarasta. Gedėjimo rezultatas yra „šviesi atmintis”: būsena, kai žmogus prisimena netektį be ūmios kančios. Prisiminimai neišnyksta, tačiau jie nustoja būti skausmingi.
- Pasiūlykite apsilankyti pas specialistą
Jei pastebėjote, kad jūsų artimas žmogus prarado susidomėjimą gyvenimu, nesikelia iš lovos, ir tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį ar du, pakalbėkite su juo apie galimybę apsilankyti pas specialistą, tačiau darykite tai kuo atsargiau, kad tai neatrodytų kaip kišimasis į jo jausmus.
- Neįsižeiskite
Nedėmesingumas, irzlumas ir net kaltinimai, kuriuos galite išgirsti iš savo artimojo jūsų atžvilgiu, yra ne jūsų santykių dalis, o sielvarto požymiai.
- Skatinkite savo artimąjį dalyvauti kasdienėje veikloje
Jei reikia, padėkite jam ar jai valyti, skalbti, gaminti maistą. Palaikykite veiklą (pomėgius, bendravimą su draugais), kuri jam ar jai patinka.
5 PRIĖMIMO ETAPAI
Pirmą kartą šiuos etapus aprašė psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross, sukūrusi pagalbos nepagydomai sergantiems žmonėms koncepciją. Vėliau psichologai atrado, kad panašūs išgyvenimai kyla ir išgyvenant kitas krizes bei stresines situacijas.
- Neigimas: „Nenoriu tikėti, kad tai, kas įvyko, yra tiesa”.
- Pyktis: „Noriu surasti, kas už tai atsakingas”.
- Derybos: „Noriu rasti arba padaryti ką nors, kas ką nors pakeistų”.
- Depresija: „Niekas nepadeda, esu bejėgis, nenoriu nieko daryti”.
- Susitaikymas: „Priimu tai, kas įvyko, kaip neišvengiamybę ir toliau gyvenu naujomis aplinkybėmis”.
Parašyti komentarą