Dažnai girdime ir ištariame frazę: „Tu mane neteisingai supratai“. Iš tiesų kartais nutinka taip, kad mes neteisingai suprantame tai, ką sako kiti, ir atvirkščiai. Net kai atrodo, kad tiksliai ir aiškiai perteikėme savo mintis, kiti vis tiek jas gali interpretuoti kitaip. Bėda tame, kad toks kasdienis „sugedęs telefonas” gali net sugriauti santykius. Taigi, kaip kalbėti tinkamai, kad partneris jus išgirstų ir suprastų?
Kaip kalbėti, kad būtumėte suprastas?
- NE „VISADA”, BET „KAI”
Palyginkime dvi frazes:
„Tu visada vėluoji į mūsų pasimatymus! Tai mane erzina.”
„Kai tu vėluoji į mūsų pasimatymus, tai mane erzina.”
Atrodo, kad skirtumas tėra vienas žodis, bet iš tikrųjų jis daug reikšmingesnis. Sakydami žodį „visada” tarsi užklijuojate savo partneriui stigmą, o jis juk tikriausiai taip elgiasi ne visada? Taigi mes tiesiog išprovokuojame gynybinį mechanizmą: „Ar visada? Prieš tris savaites, penktadienį, aš atėjau laiku!”
Geriau vartoti ne tokį radikalų žodį, kaip – „kai”. Taip sakoma frazė praranda puolamąją intonaciją ir padeda tiesiog perteikti mūsų jausmus, susijusius su konkrečia situacija.
- NE „TURĖTUM”, O „NORĖČIAU”
Kai savo partneriui sakome: „Tu turėtum…”, iš anksto pastatome jį į aklavietę. Pasirodo, kad jei jis nevykdo savo „pareigos”, su juo kažkas negerai.
Šiandienos pasaulis perpildytas nuolatinių lūkesčių ir reikalavimų, tačiau iš esmės juk niekas niekam nieko neprivalo.
Jei norite, kad jūsų partneris tuoj pat sudėtų indus į indaplovę, nesakykite jam: „Tu turi tuoj pat sudėti indus į indaplovę“. Geriau sakykite: „Norėčiau, kad tu iš karto įdėtum lėkštes į indaplovę, jei neprieštarauji”.
- PRISIIMKITE ATSAKOMYBĘ UŽ SAVO JAUSMUS
Sakydami: „Tu mane supykdei, kai nepasiūlei manęs parvežti iš darbo”, atsakomybę už savo jausmus perkeliame kitam asmeniui. Iš tikrųjų ne partneris mus supykdė, o situacija, kuri dėl tam tikrų priežasčių sukėlė stiprią emocinę reakciją.
Pasirodo, mes kaltiname partnerį dėl jausmų, kuriuos patys patyrėme, ir tikimės, kad jis ar ji už tai atsiprašys. Tačiau dažnai vietoj atsiprašymo galime išgirsti atsakymą: „Ką aš padariau?”. Po puolimo iš karto seka gynybinė reakcija – tai visiškai logiška.
Teisingiausia būtų sakyti taip: „Tai, kad nepasiūlei manęs parvežti iš darbo, sukėlė mano pyktį ir pasipiktinimą”. Nereikia neigti, kad šios emocijos yra mūsų asmeninės atsakomybės sritis. Net jei partneris sako: „Negali įsižeisti dėl tokios smulkmenos”, visada galime patvirtinti savo ribas: „Turiu teisę jausti bet kokią emociją ir norėčiau, kad tu ją priimtum“.
- NEUŽBLOKUOKITE EMOCIJŲ
Žmonėms dažnai sunku matyti, kad jų partneris susiduria su skaudžiomis gyvenimo situacijomis ir išgyvena liūdesį. Tai ypač būdinga vyrams: jie stengiasi nuraminti moterį ir daro viską, kad tik nepamatytų jos verkiančios.
„Na, gerai, neverk”, – šią frazę beveik visi esame girdėję ir vaikystėje iš tėvų, ir sąmoningame amžiuje. Atrodo, kad ji buvo pasakyta geranoriškai, norint pralinksminti ir padrąsinti. Tačiau tai yra tiesioginis (nors ir nesąmoningas) bandymas užblokuoti žmogaus emocijas.
Matydami ašarojantį partnerį, geriausia, ką galime padaryti, tai uždėti ranką ant peties ir tiesiog būti šalia. Ne prašyti liautis verkti, bet tyliai priimti kito išgyvenimų kartėlį.
- DALINKITĖS
Dažnai susiduriame su partnerio nenoru kalbėti nepatogiomis temomis, pavyzdžiui, apie jausmus. Daugeliui tai yra abejingumo ženklas: jei vyras nenori kalbėti apie savo emocijas, vadinasi, jis nejautrus.
Suvokiant, kad mums nepatogu kalbėti tam tikromis temomis (pavyzdžiui, apie savo emocijas ar kitus jautrius santykių klausimus), verta tai pripažinti. Pavyzdžiui: „Žinai, norėčiau apie tai atvirai pasikalbėti, bet šiuo metu man sunku. Tai nereiškia, kad man nerūpi būti su tavimi nuoširdžiam, bet nesu įpratęs apie tai kalbėti taip atvirai. Galime prie to padirbėti kartu“.
Pripažinti savo silpnumą ir pažeidžiamumą bei prisiimti atsakomybę už savo emocijas, jausmus ir mintis yra raktas į sveikus ir kokybiškus santykius, kuriuose kiekvienas gali būti savimi, suprasti kitą ir būti suprastas.
Parašyti komentarą