Kai patiriame daug streso, jaučiamės tarsi maži vaikai. Mes išliejame savo emocijas ant kitų ir laukiame paramos, sprendimų ir apsaugos iš „tėvų”, kurių vaidmenį gali atlikti mus supantys žmonės. Tačiau įstrigti tokioje būsenoje yra nesveika ir neteisinga tiek mums patiems, tiek kitiems.
Kai atsiduriame kritinėje situacijoje ir negalime suprasti, ką daryti, impulsyviai imame keisti aukos, persekiotojo ir gelbėtojo vaidmenis. Iš pradžių viliamės, kad kas nors mums padės, tada pykstame ant artimųjų, su kuriais nesutariame, tada bandome padėti aplinkiniams… Ir vėl puolame į paniką.
Mūsų vidinis nelaimingas vaikas laukia išsigelbėjimo iš išorės, grėsmingas ir egocentriškas vaikas nori nubausti kiekvieną už menkiausią kėsinimąsi į jo aiškų pasaulio vaizdą, o gelbstintis vaikas aukoja savo interesus dėl kitų, negalvodamas apie pasekmes. Šiame trikampyje klaidžiojanti panika išsunkia mūsų emocinius išteklius.
Jei emociniam vidiniam vaikui bus leista visiškai užvaldyti psichiką, destruktyvių impulsų bus neįmanoma suvaldyti. Tuomet vidinis suaugusysis atsiduria stebėtojo pozicijoje ir paklūsta vidinio vaiko pykčio priepuoliui. Kad neįstrigtumėte destruktyviame baimės, nerimo, skausmo, pykčio ir apatijos rate, turite pastebėti vidinio vaiko impulsus ir užgniaužti juos pačioje užuomazgoje.
Patarimai, padėsiantys valdyti savo emocijas ir neužkrauti jų aplinkiniams
GRĮŽKITE Į SUAUGUSIOJO PASAULĮ
Atminkite, kad esate suaugęs žmogus. Vis dar galite atlikti sudėtingas užduotis darbe, tvarkyti savo laiką ir finansus, bendrauti su tokiais pat protingais ir brandžiais žmonėmis. Turėtumėte sutelkti dėmesį į tai, ką galite kontroliuoti, ir laukti, kol padėtis stabilizuosis. Iškvėpkite, atlikite keletą kvėpavimo pratimų arba bet kokius psichologinius/fizinius pratimus, kurie padės jums grįžti į ramią būseną.
Galite įsivaizduoti save kaip gerą, bet griežtą tėvą. Kai mylintis tėvas liepia savo vaikui nekišti pirštų į rozetę, jis ne grasina, o jį sustabdo. Tapkite tokiu suaugusiuoju patys.
Vaikystės būsenas geriau pasilikti ramiam ir stabiliam laikui. Krizinėje situacijoje turite sutelkti savo energiją ir nukreipti ją į konstruktyvius dalykus.
NEPRIIMKITE SKUBOTŲ SPRENDIMŲ, KAI PATIRIATE DIDELĮ STRESĄ
Tuo metu bendraukite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. Jūsų jausmai yra jūsų atsakomybė. Nusivylęs vaikas gali kristi, rėkti ir laukti, kol bus paguostas, tačiau suaugusiajam tai nėra veiksminga strategija. Veikite ir bendraukite su kitais tik tada, kai jūsų emocinė būsena yra aukštesnė už nulinę.
NENURODINĖKITE KITIEMS, KAIP JIEMS GYVENTI
Atminkite, kad kiti žmonės į šį pasaulį atėjo ne tam, kad atitiktų jūsų lūkesčius. Už jų elgesio ir emocinių reakcijų slypi asmeninės istorijos ir traumos. Išmokite tai priimti ir būti humaniški. Jei kieno nors elgesys jums kelia siaubą, pasitraukite. Nesistenkite nukreipti kitų žmonių tinkama linkme, ypač jei jie to neprašė. Vienintelis asmuo, kuriam iš tikrųjų galite daryti įtaką, esate jūs pats.
IŠSAUGOKITE SANTYKIUS SU ARTIMIAUSIAIS ŽMONĖMIS
Jei artimas žmogus nepritaria jūsų pozicijai, tai nereiškia, kad jis nusiteikęs prieš jus. Mes visi esame sudėtingi, prieštaringi ir daugiasluoksniai. Nesusiaurinkite žmogaus asmenybės iki vienos minties, pozicijos ar emocijos, nenuvertinkite visų gerų dalykų, kurie jus sieja.
Su pagyvenusiais tėvais reikia elgtis ypač atsargiai. Daugelis žmonių su jais ginčijasi, bandydami atverti jiems akis. Rūpinkitės jų emocine ir psichine gerove, net jei dėl to turite susitaikyti su jų iliuzijomis. Ar atkakliai įrodinėtumėte vaikui, kad Kalėdų senelis neegzistuoja?
PAGALVOKITE APIE TAI, KĄ PERDUODATE KITIEMS
Kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už žodžius, kuriuos sakome kitiems, ir emocijas, kurias transliuojame. Sąžiningai atsakykite sau į klausimą: „Kaip jaustųsi mano pašnekovas, jei pasakyčiau ar padaryčiau tai, ką ketinu?” Galbūt kitam asmeniui šiuo metu sunku ir jis negalės ištverti tiek neigiamų emocijų, kiek jūs norėtumėte išlieti. Dalinkitės šiluma, parama ir meile, o ne nerimu, pykčiu ir nuoskauda.
SUVOKITE, KĄ GALITE KONTROLIUOTI, O KO – NE
Kai bandome apibendrinti ir vartojame abstrakčias frazes, pavyzdžiui, „visa šalis taip galvoja” arba „visi normalūs žmonės taip jaučiasi”, iš tikrųjų kalbame tik apie save ir savo jausmus. Psichikai daug lengviau nemalonias emocijas perkelti į išorę, nei sutelkti dėmesį į asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą, sėkmes ir nesėkmes.
Kai kitą kartą norėsite ką nors kritikuoti, pasistenkite rasti tame žmoguje ką nors gero. Išmokite transformuoti neigiamą energiją į konstruktyvius veiksmus.
Parašyti komentarą