Kritika turi griaunamąją galią. Būtent todėl labai svarbu nepasiduoti kartais kylančiam norui „apipilti“ partnerį, tėvus ar draugus negatyvių pastabų srautu.
KĄ DARYTI?
Nustatykite priežastį
Neskatinu gėdytis noro kritikuoti, nors šiek tiek gėdos kartais nepakenks. Jei per daug barame save už tai, kad kritikuojame kitus, pradėsime dar labiau nervintis. Todėl, norėdami sumažinti vidinę įtampą, greičiausiai dar labiau kritikuosime kitus. Visai gali būti, kad pradėsime teigti kažką panašaus į: „Tu klysti, esi blogas, visada darai tą, o niekada to”.
Kaip žmogus reaguoja, kai jį kritikuojame kaip asmenį arba nustatome jam „diagnozę”? Paprastai tai, ką sakome, priverčia arba supykti, arba gėdytis.
Tiesa ta, kad su toksiška kritika galime kovoti tik tada, kai suprantame jos priežastis.
Suraskite / suvokite silpnybes
Užuot skaudinę kitus kritika, galime sukurti saugaus bendravimo aplinką dalydamiesi savo patirtimi. Mūsų vidiniai jausmai skiriasi nuo kritikos ir vertinimo, kuriuos išsakome garsiai. Dažnai šie išgyvenimai priverčia mus pajusti savo pažeidžiamumą, nuo kurio stengiamės apsisaugoti.
Lengva kaltinti kitus dėl agresyvios gynybos. Sunkiau atpažinti, kai tas pats vyksta mumyse.
Tokia agresija reiškia, kad bandome apsisaugoti nuo nemalonių ar sunkių išgyvenimų – skausmo, gėdos, baimės.
Dažnai, jei šių jausmų nepastebime ir nepriimame, juos slopiname. Dėl to pradedame teisti kitus arba rodyti jiems panieką, kad pasijustume pranašesni. Taip savo skaudžius išgyvenimus perkeliame kitiems – tikėdamiesi, kad jie neš naštą, kuri mus pranoksta. Gynybinė agresija – bandymas išvengti atsakomybės už savo jausmus ir elgesį.
Pagalvokite prieš kalbėdami
Suaugusiųjų požiūris į santykius apima atsakomybės prisiėmimą. Visada pagalvokite prieš kalbėdami, ypač jei jaučiate, kad norite pasakyti ką nors įžeidžiančio.
Jums prireiks kantrybės, sąmoningumo ir drąsos, kad nepasakytumėte pirmojo į galvą atėjusio dalyko, o padarytumėte pauzę. Tai padės pažvelgti į save ir pajusti, ką iš tikrųjų jaučiate, net jei tie išgyvenimai jums nemalonūs.
Štai keletas pavyzdžių:
- Noriu pasakyti: „Tu toks savanaudis! Visada bandai visus kontroliuoti!” Vidinis jausmas: „Jaučiuosi įskaudintas ir piktas, kai taip su manimi kalbi.”
- Noriu pasakyti: „Tu elgiesi kaip vaikas. Aš nesiruošiu būti tavo mama!” Vidinis jausmas: „Kartais jaučiuosi vieniša ir prislėgta. Man labai reikia tavo pagalbos atliekant namų ruošos darbus ir prižiūrint dukrą.”
- Noriu pasakyti: „Tu visada esi manimi nepatenkinta! Tu niekada nesi patenkinta!” Vidinis jausmas: „Nerimauju, kad nepaskambinau tau, kai vėlavau. Bijojau, kad nusivilsi, o man tokiais atvejais visada gėda. Todėl tiesiog nieko tau nepasakiau. Labai dėl to atsiprašau.”
Kai atkreipiame dėmesį į savo jausmus ir jais dalijamės, kviečiame kitus į savo vidinį pasaulį, parodydami jiems, kaip jų žodžiai ir veiksmai iš tikrųjų mus veikia.
Kitą kartą, kai norėsite ką nors kritikuoti, sustokite, giliai įkvėpkite ir atkreipkite dėmesį į tai, kaip jaučiatės. Galbūt į galvą ateis žodžiai, kurie padės tiksliau išreikšti tai, ką jaučiate. Duokite sau laiko. Suvokę savo tikruosius išgyvenimus, žengsite pirmą žingsnį kitokio lygio bendravimo link.
Parašyti komentarą