Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padarė didžiulę įtaką pasaulio religijoms ir kultūroms. Daugeliu atžvilgių jis daro įtaką ir mūsų pačių pasaulėžiūrai. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu plačiai paplitęs net tarp žmonių, kurie nepriklauso jokiai religinei konfesijai. Tačiau ar šie įsitikinimai turi įtakos mūsų įprastam, kasdieniam gyvenimui?
Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu
Tyrimai rodo, kad tikėjimas pomirtiniu gyvenimu skatina psichologinę gerovę. Taip yra daugiausia dėl to, kad jis padeda mums įveikti abejones ir netikrumą dėl savo ateities ir mažina mirties baimę. Tačiau pasirodo, kad mūsų įsitikinimai apie pomirtinį gyvenimą gali daryti įtaką mūsų įsitikinimams ir veiksmams kitose, atrodytų, nesusijusiose gyvenimo srityse. Štai keletas pavyzdžių.
RŪPINIMASIS APLINKA
Pasirodo, kad mūsų įsitikinimai apie pomirtinį gyvenimą daro įtaką mūsų norui rūpintis aplinka.
Pavyzdžiui, Rytų religijų (induizmo, budizmo ir kt.), kuriose pabrėžiamas visų gyvų būtybių ryšys su Žeme ir gamta, išpažinėjai labiau linkę rūpintis aplinka. Kaip teigia psichologai, tai gali būti susiję su jų tikėjimu atgimimu – jie tiki, kad per kitus įsikūnijimus vėl sugrįš į šį pasaulį, todėl jiems svarbu juo rūpintis.
Kita vertus, tyrime dalyvavusiems krikščionims rūpinimasis aplinka buvo daug mažiau svarbus. Mokslininkai mano, kad taip yra daugiausia dėl to, kad krikščionių religijoje nėra atgimimo sampratos ir tikintieji nesitiki po mirties vėl sugrįžti į Žemę.
PRIKLAUSYMO SAVO TAUTAI IR KULTŪRAI JAUSMAS
Įsitikinimai apie pomirtinį gyvenimą turi įtakos tam, kiek jaučiame priklausomybę savo tautai ir kultūrai.
Vieno psichologinio tyrimo dalyvių buvo paprašyta atspėti, kiek ilgai gyvuos jų tauta ir kultūra. Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kuriems pirmiausia buvo priminta, kad jie patys yra mirtingi, tikėjo, kad jų tauta gyvuos dar tūkstančius metų.
Matyt, suvokimas, kad net ir pasibaigus gyvenimui simboliškai toliau gyvename kaip kažko didesnio (pavyzdžiui, savo tautos) dalis, padeda sumažinti mirties baimę. Ši tendencija buvo stipresnė dalyviams, kurie netikėjo savo pomirtiniu gyvenimu.
Tie dalyviai, kurie tikėjo savo egzistencijos tęstinumu po žemiškojo gyvenimo, buvo gerokai mažiau linkę galvoti apie tolimą savo tautos ateitį.
IŠANKSTINIS NUSISTATYMAS PRIEŠ „SVETIMUS”
Tiesa ta, kad tikėjimas pomirtiniu gyvenimu (arba jo nebuvimas) gali sukelti neigiamą požiūrį į kitokių įsitikinimų žmones. Daugelyje religijų idėjos apie pomirtinį gyvenimą neatsiejamai susijusios su aiškiu skirstymu į „savus” ir „svetimus”.
Deja, šis atskyrimas dažnai lemia išankstinį nusistatymą ir neigiamą požiūrį į tuos, kurie laikomi „svetimaisiais”. Tyrimai patvirtina, kad giliai religingi ir konservatyvūs žmonės dažnai neigiamai vertina ateistus ir liberalių pažiūrų žmones, o šie jiems atsako tuo pačiu.
Socialiniai psichologai tai aiškina tuo, kad dauguma iš mūsų priklauso socialinėms grupėms, kurios dalijasi tomis pačiomis vertybėmis ir pasaulėžiūra. Tai padeda mums jaustis psichologiškai stabilesniems ir sėkmingai atsispirti nerimui, kurį sukelia mūsų pačių mirtingumo suvokimas ir ateities neapibrėžtumas. Kitokiais principais besivadovaujančios grupės dažnai suvokiamos kaip svetimos ir net keliančios grėsmę mūsų pačių vertybėms.
Tačiau psichologai nustatė kitą tendenciją. Kai kuriais atvejais tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padeda mums atrasti vidinę ramybę ir gerokai sumažina mirties baimę, o tai savo ruožtu prisideda prie tolerantiškesnio ir laisvesnio požiūrio į kitokių pažiūrų ir vertybių žmones.
Parašyti komentarą