„Aš niekada nebūsiu tokia.“ Ši frazė dažnai skamba tvirtai – iki akimirkos, kai subyra priešais neplanuotą artumą. Kartais tas artumas prasideda nuo ilgų pokalbių, nuo supratimo, kurio seniai ilgėjaisi, nuo žvilgsnio, kuriame pagaliau pasijutai matoma. Ir tada – Jis. Ne vienišas, ne ieškantis, o jau su kažkuo. Ir vis dėlto – ir su tavimi…
Tuomet keičiasi retorika: „Tai ypatinga. Jis nelaimingas. Jie jau seniai ne kartu.“ Ir visa, kas anksčiau atrodė aišku, tampa miglota, lankstu, pateisinama. Tai nėra tik apie moralę ar trauką. Dažniausiai tai – apie ilgesį. Būti išgirstai. Būti svarbiai.
Šiame tekste nekaltiname. Neieškome kaltųjų nei tarp moterų, nei tarp vyrų. Mėginame pažvelgti giliau – į psichologinius mechanizmus, į emocinį alkį, į tą tylų „kodėl“, kuris kartojasi, net kai protas sako „ne“. Nes kai supranti motyvą – atsiranda laisvės rinktis kitaip.
Kodėl moterys renkasi vedusius vyrus?
- INFANTILIZMAS
Moteris, ieškanti vyro paramos finansinio komponento pavidalu, jaučia jo jėgą. Šiuo atveju suvaidinamas šeimos santykių modelis. Dažniausiai tokios moterys yra užaugusios be tėvo arba joms jis buvo nepasiekiamas: galbūt sirgo alkoholizmu ar kitomis priklausomybėmis. Dėl „nebuvusio“ tėvo figūros mergaitė buvo priversta atkakliai kovoti dėl jo dėmesio, taip jo ir nesulaukdama. Jai neliko nieko kito, kaip tik jį nuvertinti arba idealizuoti. Vieną gali pakeisti kitas, bet jis jai ir toliau bus reikalingas.
Jei ši tuštuma nebus užpildyta, moteris kaskart pasiduos vedusio vyro traukai arba nesąmoningai ieškos destruktyvių partnerių, kartodama įsišaknijusį santykių modelį „laimėti nepasiekiamą, bet geidžiamą tėvą”. Tokiu būdu moteris iš esmės ir toliau gyvena šeimoje su tėvu (meilužiu), mama (meilužio žmona) ir vaiku (savimi pačia).
- NESĄMONINGAS ARBA SĄMONINGAS ARTIMŲ SANTYKIŲ VENGIMAS
Dažniausiai tokiai moteriai sunku užmegzti ilgalaikius artimus santykius, o tai atsispindi ryšyje ne tik su vyrais, bet ir su draugėmis/draugais. Sąveika su kitais paprastai būna banguojanti: iš pradžių moteris suartėja, paskui nutolsta. Konfliktai taip pat nėra išimtis.
Pirmasis objektas, su kuriuo susiduria bet kuris žmogus, yra mama – ji moko vaiką bendravimo, pasitikėjimo. Vaikas perima pasaulio vaizdą tokį, kokį mato mama, ir introjektuoja patirtį. Be abejo, mama gali suvokti pasaulį kaip pavojingą: vyrais negalima pasitikėti, jie gali apgaudinėti, laužyti pažadus, būti fiziškai pavojingi… Visa tai vaikas iš dalies arba visiškai perima. Kartais toks vaiko vidinis pasaulio suvokimas dar labiau sustiprėja, pavyzdžiui, jei mamos asmeninių santykių patirtis buvo neigiama, – tokiu atveju užaugusi moteris gali apskritai vengti santykių, nes jie jai atrodo nesaugūs.
- KIENO NORS KITO PATIRTIES KOPIJAVIMAS
Atrodo, kad jo žmona gerai atrodo ir puikiai rengiasi, dažnai keliauja, vis kažkur išeina su draugais ir atrodo laiminga, nes yra su juo… Šiuo atveju įsijungia logika: „To noriu ir aš. Kodėl ji turi teisę tokia būti, o aš ne? Tegul ji dabar kenčia.”
Kad ir kaip nemalonu būtų pripažinti, už tokio jausmo slypi pavydas, kuris griauna moterį iš vidaus ir veda į destruktyvius santykius. Iš kur kyla pavydas? Tai neatsiejama kiekvieno žmogaus psichoemocinės patirties dalis. Tiesiog kai kurie jo turi daugiau, kiti mažiau, priklausomai nuo įgytos patirties ir įgimtų savybių. Pasak psichoanalitiko Ronald Britton, pavydo jausmas gali būti kaina, kurią mokame už tai, kad kiti atpažįsta mūsų savybes ar gebėjimus, kurių neturime, bet į kuriuos pretenduojame.
Kai vyras būna užkariautas – daugelis tokių moterų nustoja juo domėtis. Jos pradeda ieškoti naujo laimikio ir, žinoma, jį randa. Aistros blyksniai, anksčiau ar vėliau, nurimsta ir prasideda tikrasis gyvenimas, kuriame vietos tokiam vyrui tiesiog nebelieka.
Parašyti komentarą