Narciziški tėvai yra linkę kontroliuoti, menkinti ar perdėtai globoti savo vaiką, taip trukdydami jam formuotis kaip savarankiškai asmenybei. Būtent todėl tokie vaikai, jau patys būdami suaugę žmonės, vis dar nedrįsta priimti sprendimų, bijo suklysti, nuolat ieško pritarimo ar leidimo. Ir tai ne silpnumas, o vaikystėje įdiegtas elgesio šablonas.
Kodėl narciziški tėvai stabdo vaikų augimą? Kokiomis formomis tai pasireiškia? Ir svarbiausia – kaip tokį vaikystės „užraktą“ atrakinti?
Toks požiūris į vaiką, paprastai, tęsiasi net jam paaugus. Jei tėvai jaučia, kad vaikas tampa vis savarankiškesnis ir netrukus pasitrauks iš kontrolės zonos, tai dar labiau sustiprėja.
Infantilizacija žodyne apibrėžiama kaip „dirbtinis žmogaus išlaikymas mažo vaiko būsenoje“. Kitaip tariant, tėvai su vaiku elgiasi taip, lyg jis būtų daug jaunesnis nei jo tikrasis amžius. Narciziški tėvai taip elgiasi, nes suvokia vaiką kaip savo pačių pratęsimą.
Jei vaikas suvokia tokį elgesį ir bando prieš jį maištauti, tėvai bandys jį suvaldyti naudodamiesi kaltės, baimės ir kitomis priemonėmis. Štai kodėl paaugliškasis vaiko amžius tokiems tėvams yra ypač sunkus: paauglys pradeda reikalauti vis daugiau laisvės, o narcizas tėvas labiausiai bijo prarasti vaiko kontrolę, todėl suvokia tai kaip grėsmę.
Bandydami kovoti su šia „grėsme“, suaugusieji pradeda įvairiais būdais kenkti vaiko savarankiškumui. Įtikina vaiką, kad jis pats nesugeba nieko susitvarkyti, arba tiesiog visą laiką elgiasi su juo kaip su mažyliu.
KOKIAIS BŪDAIS NARCIZIŠKI TĖVAI TRUKDO VAIKUI AUGTI?
1.Nepritarimas. Jie gali nuolat „mesti“ skeptiškus žvilgsnius ar užduoti nemalonių klausimų apie jo privatumą ir pasirinkimus. Bet koks sprendimas, kurį vaikas priims nepasitaręs su tėvais, bus laikomas netikusiu. Jie bando jį įtikinti, kad jis visada turi pirmiausia pasitarti su jais – taip parodoma, kad jis pats nieko nesugeba nuspręsti ir padaryti.
2.Kišimasis į asmeninį gyvenimą. Daugelis narciziškų tėvų mano, kad jie turi teisę bet kada kištis į suaugusių vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, jie gali bandyti jiems nurodinėti su kuo bendrauti, o su kuo ne. Sunkiausiais atvejais jie netgi gali sąmoningai sugadinti vaiko santykius su jo partneriu.
3.Pernelyg didelė kritika. Tėvų nuolatinė kritika bet kokia proga pakerta vaiko savivertę. Daugelis motinų/tėvų tokiu būdu įskiepija dukterims/sūnums neužtikrintumą savo kūnu ar asmenybe apskritai. Tokia mama/tėvas gali nuolat laidyti komentarus apie vaiko antsvorį, drabužių pasirinkimo skonio trūkumą, „neteisingą“ profesijos ir gyvenimo partnerio pasirinkimą. Ji/jis vis bando parodyti vaikui, kad žino, kas jam geriausia.
Daugelis tokių tėvų vaikų būna taip įpratę prie tokio tėvų požiūrio, kad tik suaugę pradeda suvokti, kad problema apskritai egzistuoja.
KĄ DARYTI, JEI ESATE NARCIZIŠKŲ TĖVŲ VAIKAS?
1.Nustatykite ribas. Labiausiai narcizas nemėgsta būti „pastatytas“ į savo vietą. Kol nenustatysite savo privatumo ribų, tėvai ir toliau jus kontroliuos. Todėl neturėtumėte jiems itin atvirai pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą ir, juo labiau, neturėtumėte dalytis informacija, kuri gali būti panaudota prieš jus, pavyzdžiui, kalbėti apie savo finansines problemas.
2.Paruoškite standartinius atsakymus. Paruoškite 4–5 standartinius atsakymus atsakant į tėvų auklėjimo pamokas ir komentarus. Jei jie pradeda jus mokyti, mandagiai, bet tvirtai atsakykite: „Jūs įpratote tai daryti, bet aš esu kitoks. Ir mes abu teisūs savaip.“ Dar keletas variantų: „Ačiū, bet aš pats susitvarkau“, „Tai jūsų nuomonė ir aš turiu teisę su ja nesutikti“, „Tai mano sprendimas ir aš nenoriu su jumis jo aptarti.”
3.Tiesiog nueikite. Jei išvardinti variantai nepavyksta, visada galite tiesiog nueiti. Ginčytis su narcizu yra beprasmiška. Jis niekada nesupras jūsų požiūrio ir visada atkakliai tvirtins, kad yra teisus.
Parašyti komentarą