Ar kada nors bandėte atsikratyti seno blogo įpročio? Davėte sau pažadą, kurio negalėjote ištesėti? Jei taip, sveiki atvykę į žmonių klubą.
ĮPROTIS YRA ANTROJI PRIGIMTIS
Prieš kelias savaites pasigaminau riešutų ir džiovintų vaisių mišinį ir įsitaisiau priešais televizorių. Kitą vakarą dariau tą patį. Trečią vakarą siaubingai norėjosi riešutų, vos tik pagalvojau apie įrašytos programos žiūrėjimą. Nuostabu, kaip greitai įsitvirtino įprotis valgyti priešais televizorių.
Pasijutau kaip Pavlovo šuo, kuris seilę varvina, kai suskamba skambutis. Kita vertus, man seilė varvėjo nuo minties apie televizorių, kuris dabar asocijavosi su mano naujuoju mėgstamiausiu skanėstu. Nors pirmą vakarą buvau tikrai alkana, trečią vakarą valgiau iš įpročio, nesąmoningai rinkdamasi riešutus, nors po vakarienės jaučiausi gana soti. Neuromokslas paaiškina, kodėl įpročiai turi tokią galią mums ir kaip galime tapti savo įprasto elgesio aukomis.
ĮPROČIŲ ANATOMIJA
Viskas, ką darome, jaučiame ir galvojame, atsispindi neuronų grandinėse smegenyse. Neuronai, arba smegenų ląstelės, tarpusavyje sąveikauja per tarpą, vadinamą sinapsėmis. Vienas neuronas išskiria chemines medžiagas – neurotransmiterius į sinapsės sritį, kur jas priima kito neurono receptoriai.
Žmogaus smegenis sudaro milijardai neuronų. Kiekvienas neuronas gali užmegzti ryšius su 10 000 kitų neuronų, todėl susidaro trilijonai sinapsinių jungčių. Šie tarpusavyje susiję neuronai sudaro grandines, kuriomis grindžiami įpročiai.
Kuo dažniau ką nors darome (valgome priešais televizorių, važinėjame dviračiu, grojame muzikos instrumentu, mokomės naujos kalbos), tuo stipresnės tampa tą įprotį palaikančios neuronų jungtys. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kanadiečių neurologas Donald O. Hebb pastebėjo, kad kai susiformuoja neuroninis ryšys, vieno neurono suaktyvėjimas lemia visų kitų neuronų suaktyvėjimą, todėl sustiprėja visa neuroninė grandinė.
Šios idėjos žinomos kaip Donald O. Hebb teorija: „Tarp neuronų, kurie sužadinami tuo pačiu metu, yra stiprus ryšys”. Neuroniniai ryšiai palaiko mūsų įpročius, o įpročiai stiprina neuroninius ryšius. Tai reiškia, kad biologija formuoja elgesį ir atvirkščiai.
MES ESAME TAI, KĄ DAROME
Mokslininkai įrodė, kad patirtis turi įtakos neuroninėms jungtims. Viskas, ką darome, keičia mūsų smegenis. Jei ir toliau valgysiu priešais televizorių, šis įprotis „įsitvirtins” neuroninėse jungtyse. Elgesys pakeis smegenų struktūrą. Tai gana aiški mintis. Šiuo požiūriu mes esame tai, ką darome.
Būkite atsargūs dėl to, ką darote. Kuo dažniau ką nors kartojame, tuo didesnė tikimybė, kad tai darysime ateityje. Įpročio valdomoms smegenims nėra skirtumo tarp gero ir probleminio elgesio. Pasikartojantys veiksmai, mintys ir jausmai smegenyse paprasčiausiai kaupiasi į vis stipresnius neuroninius ryšius.
Ką turėtume daryti? Ar esame pasmerkti gyventi autopiloto režimu, valdomi savo įpročių? Nors mano įprotis valgyti priešais televizorių veikia tik mane, kiti gali pakenkti santykiams. Jei nuolat nepagarbiai bendrauju su savo vyru, toks elgesys tampa mano santykių dalimi. O tai gali išprovokuoti jo neigiamą požiūrį ir sunaikinti mūsų intymumą. Taip mes tampame savo elgesio įpročių santykiuose aukomis.
AR ESAME KALINIAI SAVO ĮPROČIŲ KALĖJIME?
Ir vis dėlto turime pasirinkimą. Galime beprasmiškai atkartoti probleminį elgesį, iš tiesų tapdami kaliniais savo įpročių kalėjime. Arba galime žengti žingsnį atgal, pagalvoti ir išanalizuoti savo elgesį.
Po trijų vakarų, praleistų prie televizoriaus su žemės riešutais, supratau, kad elgiuosi automatiškai, ir man tai nepatiko. Todėl nusprendžiau panaudoti savo prefrontalinę žievę, smegenų dalį, kuri leidžia apmąstyti savo veiksmus. Apmąsčiau papildomas kalorijas, o dar svarbiau – tai, kad nenorėjau valgyti nesąmoningai.
Iš karto atsikračiau šių įpročių. Dabar riešutus valgau tik tada, kai esu tikrai alkana, o ne todėl, kad esu Pavlovo seilę varvinantis šuo. Santuokoje labai stengiuosi elgtis sąmoningai ir nepakliūti į emocinio reagavimo įpročių spąstus. Stengiuosi nepamiršti savo kilnių tikslų ir elgtis pagal savo vertybes.
Neturiu sėdėti savo automatinių reakcijų kalėjime. Išmokau sustoti, giliai įkvėpti ir pagalvoti apie tai, kokiu žmogumi noriu būti santykiuose. Galiu rinktis ir sugebu keisti savo elgesį, kai pastebiu, kad nesąmoningai esu įkalinta savo įprastų reakcijų santykiuose.
MES TURIME GALIĄ KEISTIS IR PRISITAIKYTI
Nors įprotis yra mūsų antroji prigimtis, mes galime keistis ir prisitaikyti. Mūsų smegenys nuolat keičiasi reaguodamos į mus supančios aplinkos pokyčius. Gebėjimas prisitaikyti yra mūsų, kaip rūšies, sėkmės paslaptis. Mūsų iššūkis – perimti savo gebėjimo prisitaikyti kontrolę ir panaudoti jį savo naudai pasirenkant, kokie norime būti.
Žinoma, absoliučios laisvės neturime. Į šį pasaulį ateiname su tam tikrais genetiniais bruožais, apribojimais, temperamentais. Tačiau turime daug daugiau galimybių tapti tokiais žmonėmis, kokiais norime būti, nei anksčiau manėme. Mūsų genai iš anksto mūsų nenulemia. O paslaptis slypi neuroplastiškume – smegenų gebėjime keistis.
Dar prieš dešimtmetį mokslininkai manė, kad neuroplastiškumas būdingas tik vaiko smegenims. Iš tiesų jaunų žmonių smegenys yra labai adaptyvios ir formuojasi dėl patirties, keičiasi ir vystosi, kai vaiku rūpinasi (arba nesirūpina) tėvai ar kiti asmenys, atliekantys jų vaidmenį. Mažam vaikui viskas yra nauja. Jis viską sugeria ir yra formuojamas jį supančio pasaulio.
Taigi, be genų, mums daro įtaką ir aplinka, kurioje augame. Pastaraisiais metais mokslininkai padarė stulbinantį atradimą, kad suaugusiųjų smegenys taip pat yra plastiškos, gebančios keistis. Mes galime mokytis ir tobulėti keisdami savo smegenis, keisdami savo gyvenimą.
Pasirodo, patirtis ne tik keičia neuronų jungtis, bet ir daro įtaką genų raiškai. Genus įjungia arba išjungia patirtis ir aplinka (tai vadinama epigenetika). Šis išskirtinis atradimas apie suaugusiųjų smegenų gebėjimą keistis teikia vilčių tiems iš mūsų, kurie nori ir toliau tobulėti ir mokytis senstant.
Galimybė keisti savo įpročius ir mokytis naujų dalykų visą gyvenimą teikia vilčių. Nesame pasmerkti būti savo praeities ar genų aukomis. Tačiau suaugusiųjų smegenis pakeisti daug sunkiau nei vaikų smegenis. Turime daryti tai, ką vaikai daro natūraliai.
Neuroplastiškumo dėka galime ir įgyti įpročių, ir juos keisti. Kadangi viskas, ką darome, keičia mūsų smegenis, galime arba įstrigti įpročiuose, juos kartodami vėl ir vėl, arba nuspręsti juos pakeisti, pasirinkti naują kelią ir įgyti naujų įpročių, labiau atitinkančių mūsų vertybes. Galime gyventi nesąmoningai, autopilotu. Arba galite pasirinkti kitą kelią. Pasirinkimas priklauso nuo tik jūsų.
Apie autorę:
Mona Fishbane yra klinikinė psichologė, psichologinių knygų autorė.
Parašyti komentarą