Savo antrojoje pusėje žmonės dažnai ieško žmogaus, kuris galėtų juos išgelbėti nuo jų pačių – nuo vienatvės, nuo vidinės tuštumos. Tačiau kas, jei šį ryšį grįstume ne savo lūkesčiais, o nuoširdžiu domėjimusi vienas kitu? Siūlome pažvelgti į santykius šiuo kampu ir pamatyti atsiveriančias galimybes bei perspektyvas.
UŽDARAS RATAS
Daugelis, jei ne visi, į romantiškus santykius įžengiame remdamiesi savo poreikiais. Esame vieniši – mums reikia kompanijos. Esame neramūs – tikimės saugumo. Viduje jaučiamės tušti – norime būti užpildyti. Jaučiamės nesaugūs – norime būti reikšmingi. Patys to nesuvokdami, ieškome žmogaus, kuris galėtų patenkinti mūsų poreikius. To, kas galėtų padėti mums pakeisti vidinį savęs suvokimą.
Ir štai tokį žmogų surandame. Arba, tiksliau, kelioms savaitėms ar mėnesiams įgyjame laikiną jausmą, kad mūsų poreikiai patenkinti. Manome, kad problema išspręsta. Dingsta vienatvės, nerimo, vidinės tuštumos, nesaugumo jausmas – ir mums palengvėja.
Mūsų gyvenimas pagaliau atrodo toks, apie kokį visada svajojome.
Bet tada viskas pasidaro ne taip, kaip turėtų būti. Dažniausiai šis procesas vyksta lėtai ir palaipsniui. Kartais partneris būna ne visada pasiekiamas ir užklumpa vienatvė. Jis užsiėmęs savo problemomis arba elgiasi ne taip, kaip tikėjomės, ir mes prarandame saugumo jausmą. Visas jo dėmesys nebėra sutelktas į mus, ir vėl atsiranda jausmas, kad esame nepageidaujami.
Dauguma mūsų šį laikotarpį išgyvena skaudžiai. Susvetimėjimas auga, mes pykstame, skundžiamės arba esame pasirengę pabėgti. Prasideda kivirčai ir dar didesni kito asmens suvokimo iškraipymai. Gali būti bandymų užmegzti bendrai priklausomus santykius – kai siekdami susigrąžinti prarastus jausmus labai stengiamės būti „geri”, net „tobuli”.
Kartais bandant kontroliuoti partnerį, pasitaiko išsiskyrimų, manipuliacijų ir atstūmimo. Per vieną mėnesį ar per kelerius metus, bet anksčiau ar vėliau dėl viso to santykiai žlunga.
Siūlome į santykius pažvelgti iš kitos perspektyvos: o kas, jei mums jų iš tikrųjų nereikia? O kas, jei visus savo poreikius bandysime susitvarkyti patys, išmoksime susitaikyti su vienatve ir būsime laimingi? Jei nerimo metu elgsimės su savimi su meile ir patys rasime būdų, kaip atgauti saugumo jausmą? Ar tapsime vertingi ir reikšmingi patys sau, dvasiškai augsime, užpildydami vidinę tuštumą savo prasme?
SANTYKIŲ TIKSLAS
Kas tuomet tampa santykių tikslu? Jei jis nėra grindžiamas poreikių tenkinimu, galbūt pagrindinė priežastis bus tarp dviejų žmonių atsiradusi „chemija”? Abipusiai interesai? Bendravimo džiaugsmas? Simpatija? Paslaptys, kurias vienas nori įminti kitame žmoguje?
Taigi kyla kitas tikslas – atrasti kitą žmogų, suprasti, kaip jis mąsto, kokios jo vertybės, kas jam svarbu ir kas teikia džiaugsmą. Tuomet mus skatina nuoširdus domėjimasis, koks tas žmogus yra iš tikrųjų ir kaip jis keičiasi per gyvenimą. Šiuo kampu sutelkiame dėmesį į tai, koks žmogus yra priešais mus.
Nesitikime, kad jis ar ji atitiks mūsų lūkesčius ar susikurtą jo ar jos įvaizdį. Mūsų jausmai jam grindžiami troškimu pamatyti, suprasti, pažinti. Mes nebijome ką nors prarasti ir savo ruožtu atvirai parodome jam save ir savo padėtį gyvenime. Neskubame niekur eiti mūsų abipusio tyrinėjimo keliu. Turime laiko tyrinėti ir suprasti vienas kitą. Ir meilė tarp mūsų auga, nes mes iš tiesų matome vienas kitą ir kiekvienas norime palaikyti savo partnerį jo kelionėje. Mes tampame daugiau nei mylimaisiais – tarp mūsų auga draugystė.
Žvelgdami šiuo kampu, nesistengiame kito įsprausti į siauras mūsų susikurto personažo, kuriuo jis nėra, ribas. Nelaukiame su ilgesiu, kad šis žmogus patenkintų mūsų poreikius, kurių jis negali ir neturi patenkinti. Vietoj to pamažu suvokiame, koks jis yra, pamažu prie jo priprantame.
Mes savo ruožtu nesistengiame prisitaikyti ar tapti kuo nors kitu, ne. Leidžiame savo partneriui apsvarstyti, kokie esame iš tikrųjų, ir prisitaikyti prie tos tikrovės. O intymumo laipsnį lemia mūsų pačių abipusis noras ir tarpusavio supratimas.
NAUJOS GALIMYBĖS
Tai leidžia mums protingai ir prasmingai apibrėžti pasinėrimo į vienas kito gyvenimą ribas ir gylį. Santykiai vystysis arba ne, priklausomai nuo to, ko abu iš tikrųjų norime. Jie keisis taip, kad atspindėtų tai, kas autentiškai vyksta tarp mūsų, o mes ir toliau žvelgsime į išorę.
Ir net tam tikri galimi nepatogumai ar praradimai šio proceso metu nesutrukdys mums realiai suvokti vienas kitą ir tai, kas vyksta tarp mūsų. Žvelgdami šiuo kampu, suvokiame, kad santykiai gali tęstis arba nutrūkti. Gali virsti draugyste arba romantišku ryšiu visam likusiam gyvenimui.
Kad ir kokie jie taptų, tai nebus dirbtinis bandymas suteikti jiems tam tikrą formatą, o natūralus procesas, apimantis gilų vienas kito ir mūsų pačių supratimą. Ir jei jie baigsis, tai įvyks tik todėl, kad tai bus vienintelė teisinga išeitis. Ir du suaugusieji, kurie buvo kartu, liks taikoje su savimi ir aiškiai suprasdami bei priimdami tokią įvykių raidą.
O jei santykiai stiprės ir augs diena iš dienos, jie taps neįtikėtinai artimi. Artimiausiais, kokius tik galime įsivaizduoti.
Parašyti komentarą