Kodėl vėl ir vėl mintyse kartojame skaudžius prisiminimus ir maitiname savo kančią? Panagrinėkime šį keistą, prisirišimo prie skausmo, paradoksą. Ir pabandykime atrasti būdų, kurie padėtų nutraukti šį neracionalų ciklą.
Negatyvaus mąstymo pinklės
Ar kada nors pastebėjote, kiek laiko praleidžiate galvodami apie neigiamas ar skaudžias situacijas ir mintyse pergalvodami dalykus, kurie nepavyksta? Naujausi statistiniai duomenys teigia, kad 80 % mūsų minčių yra neigiamos, o 95 % – pasikartojančios. Kuo neigiamesnė patirtis, tuo dažniau prie jos grįžtame. Kaip apsėstieji siekiame to, kas skauda. Kaip sako budistų posakis, mes norime laimės, bet vis tiek vejamės kančią. Kodėl?
Vėl ir vėl grįždami prie šios patirties, iš esmės stengiamės, kad neigiama patirtis virstų kažkuo kitu. Mūsų prisiminimai – tai bandymas geriau suprasti savo skausmą, praleisti su juo daugiau laiko ir priversti jį išnykti. Jei išsiaiškinsime priežastį, suvoksime, kas dėl to kaltas ir ką daryti, viskas bus gerai (taip norisi tuo tikėti…).
Skamba paradoksaliai, bet mes laikomės savo skausmo, bandydami sugalvoti, kaip jį paleisti.
Su skausmu ar bet kokia neigiama patirtimi susiję daug nemalonių jausmų. Reaguodamas į mūsų nenorą visa tai pajusti, protas mus nukreipia labiau pažįstama linkme. Jis vis iš naujo permąsto problemą, kad išvengtų tiesioginių pojūčių. Protas visada mąstys apie skausmą, o ne tiesiogiai jį patirs.
Taip pat, priešingai sveikam protui, mes prisirišame prie kančios kaip prie būdo pasirūpinti savimi. Nuolat galvodami apie jo priežastį, jaučiame, kad mūsų skausmas yra svarbus, kad jis įvyko dėl tam tikros priežasties ir nebus pamirštas. Šie apmąstymai suteikia mūsų kančiai ypatingą vertę. Jei staiga nustojame grįžti prie skausmo, gali atrodyti, kad jo atsisakėme anksčiau, nei jis iš tikrųjų buvo išgirstas ar juo pasirūpinta.
Jei nuolat nepriminsime sau savo istorijos, galime pamiršti, kas esame, ir kas tada? Kas mes būtume ir kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jei nebūtume susieti su jau susiformavusia savęs samprata?
Egzistenciniu lygmeniu grįžimas į kančią leidžia mums patirti savo „aš”, pajusti, kad egzistuojame.
Sprendžiant problemą mūsų protas jaučiasi gyvas ir aktyvus, o kadangi su juo susitapatiname, į šį procesą įsitraukia ir mūsų savimonė. Būtent mąstymo procese sukuriame save. Mes tiesiogine prasme suvokiame, kad egzistuojame.
Susilaikymas nuo neigiamų minčių gali atrodyti pavojingas pačiu paprasčiausiu lygmeniu. Kaip sužinosime, kad esame čia, jei nustosime užsiimti problemomis, veikla, kuri leidžia sąmonei suvokti save? Kas nutiks, jei nustosime nuolatos atkurti sąvoką to, kas esame? Be užduočių, kurias reikia spręsti, tiesiogine prasme prarasime savąjį „aš”.
Taigi mūsų priklausomybę nuo kančios, tam tikra prasme, lemia noras geriau jaustis. Tačiau dėl to jaučiamės blogiau ir kenčiame daugiau, nei reikia. Ką daryti, kad atsikratytume šios priklausomybės?
GALIMI SPRENDIMAI
Ugdyti dėmesingumą
Tai yra raktas, padedantis atsikratyti bet kokios priklausomybės. Pradėkite pastebėti tas akimirkas, kai nusprendžiate nukreipti savo dėmesį į jus neraminančius įvykius ar aplinkybes. Suvokite savo polinkį į ramybės akimirkas įtraukti kančios „smulkmenas”. Atkreipkite dėmesį, kada tai darote.
Pripažinkite, kad esate „pagautas“
Kai pastebėsite, kad „atsidūrėte negatyvo pilnoje duobėje“, pripažinkite, kad ten esate. Pasakykite garsiai: „Taip, aš „pagautas” arba „Aš tikrai dabar tai darau”. Akimirkai sustinkite ir, neprarasdami geranoriškumo su savimi, pripažinkite, kad esate bejėgiai ką nors pakeisti, kad esate apimti kančios.
Paklauskite
Nesmerkdami paklauskite proto, ko jis tikisi pasiekti atkreipdamas jūsų dėmesį į savo kančią. Ar jis nori išsiaiškinti, kokia yra problema? Bandyti rasti kitą sprendimą? Leisti išgirsti savo skausmą? Ar reikia jį prisiminti, kad apsisaugotumėte kitą kartą? O gal jis bijo gerai jaustis? O gal negatyvios mintys jį nuramina?
Galiausiai suprasite, kad bandyti susitarti su protu yra tas pats, kas bandyti atidaryti spyną bananu: tai tiesiog netinkamas įrankis. Kai kitą kartą norėsite susidoroti su skausmu, priminkite sau, kad galvoti apie jį yra nenaudinga: to išmokote sunkiai. Nesėkmė yra puiki mokytoja.
Perkelkite dėmesį nuo galvojimo apie problemą prie jos patyrimo
Pajuskite, kur ir kaip jaučiate šį skausmą savo kūne. Galite uždėti ranką ant širdies ir netgi pasimelsti už išgyjimą. „Išjunkite“ mąstymą ir pasinerkite į kūno patirtį.
Garsiai pasakykite „ne” arba „stop”
Galime išmokti pasakyti „ne” savo proto siekiams, kaip sakome „ne” vaikui, kuris daro tai, kas jam kenkia. Kartais protingesnioji mūsų dalis turi įsikišti ir nutraukti žalingą proto elgesį. Būtinai garsiai ištarkite „ne”, kad galėtumėte jį išgirsti ir suvokti jautriai, o ne tik kaip dar vieną neigiamą mintį.
Paklauskite savęs, kuo rizikuojate atleisdami savo skausmui
Išsiaiškinkite, kokia rizika kyla jūsų gyvenime, jei nepriminsite sau blogų dalykų. Sąmoningai nuspręskite neužpildyti savo dabarties ar (galimos) ateities nerimu. Būkite drąsūs: sukurkite kitokią tapatybę, kuri nebūtų sulipdyta iš asmeninių istorijų, bet visada būtų nauja ir nuolat kintanti.
Taip suprasite, kad šiuo metu galite būti visiškai sveiki ir laimingi, negrįždami atgal ir nedarydami to, ką darėte anksčiau.
Parašyti komentarą