Vaikystėje mergaitė pirmiausia pamato, kas ji yra, veidrodyje, kurį jai atstoja motinos veidas. Ji supranta, kad yra mylima, ir šis jausmas – kad yra verta meilės ir dėmesio, kad yra matoma ir girdima – suteikia jai jėgų augti ir tapti savarankiška asmenybe.
Nemylinčios mamos – emociškai atsiskyrusios, nepastovios arba pernelyg kritiškos ir žiaurios – dukra labai anksti išmoksta kitas gyvenimo pamokas. Ji nežino, kas bus toliau, kokia motina bus rytoj – gera ar bloga, ji siekia jos meilės, bet nežino, kaip ją pelnyti.
Nemylimos dukterys
Ambivalentiškas prisirišimas prie tokios motinos moko mergaitę, kad santykiai su žmonėmis apskritai yra nepatikimi ir jais negalima pasitikėti, vengiantis prisirišimas sukuria jos sieloje baisų konfliktą tarp vaikiško meilės ir apsaugos poreikio ir emocinės bei fizinės prievartos, kurią ji gauna mainais.
Svarbiausia, kad motinos meilės poreikis neišnyksta net ir tada, kai ji supranta, kad tai neįmanoma. Šis poreikis ir toliau gyvena jos širdyje kartu su siaubingu suvokimu, kad vienintelis žmogus, kuris turėtų ją besąlygiškai mylėti vien už tai, kad ji yra šiame pasaulyje, jos nemyli. Kartais prireikia viso gyvenimo, kad moteris susidorotų su šiuo jausmu.
Dukros, kurios užauga suvokusios, kad yra nemylimos, lieka su emocinėmis žaizdomis, kurios didele dalimi nulemia jų būsimus santykius ir tai, kaip jos kurs savo gyvenimą. Liūdniausia, kad kartais jos net nesuvokia savo sunkumų priežasčių ir mano, kad dėl visų problemų kaltos jos pačios.
NEPASITIKĖJIMAS SAVIMI
Nemylinčių motinų nemylimos dukterys nežino, kad yra vertos dėmesio, jų sąmonėje nėra jausmo, kad jos apskritai yra mylimos. Mergaitė gali užaugti pripratusi diena iš dienos būti tik negirdima, ignoruojama arba, dar blogiau, akylai stebima ir kritikuojama dėl kiekvieno savo žingsnio.
Net jei ji turi akivaizdžių talentų ir pasiekimų, jie nesuteikia jai pasitikėjimo savimi. Net jei ji turi švelnų ir plastišką charakterį, jos galvoje ir toliau skamba motinos balsas, kurį ji suvokia kaip savo, – ji bloga dukra, nedėkinga, viską daro ne taip, „kas taip elgiasi, kiti turi vaikus kaip vaikus”… Daugelis tokių žmonių suaugę pasakoja, kad vis dar jaučia, jog „apgaudinėja žmones”, kad jų talentai ir charakteris turi kokių nors trūkumų.
NEPASITIKĖJIMAS ŽMONĖMIS
„Visada maniau, kad keista, kodėl kas nors nori su manimi draugauti, pradėjau galvoti, ar už to nėra kokios nors apgaulės”. Šie jausmai kyla iš bendro pasaulio nepatikimumo jausmo, kurį patiria mergaitė, kurios motina tai priartina ją prie savęs, tai atstumia. Jai ir toliau reikės nuolatinio patikinimo, kad jausmais ir santykiais galima pasitikėti, kad kitą dieną ji nebus atstumta. „Ar tu tikrai mane myli? Tu manęs nepaliksi?”
Tačiau kartu, deja, pačios mergaitės visuose savo santykiuose geba jausti tik tokį prisirišimą, kokį turėjo vaikystėje. Suaugusios jos trokšta emocinių audrų, pakilimų ir nuosmukių, išsiskyrimų ir saldžių susitaikymų. Tikra meilė joms – tai apsėdimas, visa apimanti aistra, pavydas ir ašaros.
Ramūs, pasitikėjimu grįsti santykiai joms atrodo arba nerealūs (jos tiesiog negali patikėti, kad taip nutinka), arba nuobodūs. Paprastas, ne „demoniškas” vyras vargu ar patrauks jų dėmesį.
SUNKUS SAVO RIBŲ ĮTVIRTINIMAS
Daugelis tų, kurios užaugo šalto abejingumo arba nuolatinės kritikos ir nenuspėjamumo aplinkoje, pasakoja, kad nuolat jautė motiniškos meilės poreikį, bet kartu suprato, kad nežino patikimo būdo jai gauti. Tai, kas šiandien galėjo sukelti palankią šypseną, rytoj gali būti atmesta su susierzinimu. Ir net suaugusios jos toliau ieško būdų, kaip nuraminti, įtikti savo partneriams ar draugams, kad bet kokia kaina išvengtų to motiniško šaltumo pasikartojimo.
Jos nejaučia ribos tarp „šalto ir karšto”, tai priartėja per arti, ieško tokio persipinančio santykio, kad partneris būtų priverstas pasitraukti dėl jų spaudimo, arba, atvirkščiai, bijo prieiti prie žmogaus, bijodamos būti atstumtos. Be sunkumų nustatant sveikas ribas su priešinga lytimi, nemylinčių motinų dukros dažnai turi problemų ir draugystės srityje. „Kaip man žinoti, kad ji tikrai mano draugė?”
Romantiniuose santykiuose šioms merginoms būdingas vengiantis prisirišimas: jos vengia intymumo, nors siekia artimų santykių, yra labai pažeidžiamos ir priklausomos. Per didelė baimė, kad santykiai joms atneš tą patį skausmą, kurį patyrė vaikystėje, kai ieškojo motiniškos meilės ir jos nerado, joms kelia tik baimę ir netikrumą.
ŽEMA SAVIVERTĖ, NESUGEBĖJIMAS PRIPAŽINTI SAVO STIPRYBIŲ
„Vaikystėje buvau auklėjama nuolat kovoti su savo trūkumais ir nekalbėti apie savo stipriąsias puses. Dabar, kad ir kur dirbčiau, man sako, kad nerodau pakankamai iniciatyvos ir nesiekiu tobulėti”.
Daugelis žmonių sako, kad jiems buvo tikra staigmena, jog jie sugebėjo kažko pasiekti gyvenime. Labai daug žmonių iki paskutinės akimirkos atidėlioja naujas pažintis, geresnio darbo paieškas, kad išvengtų nusivylimo. Nesėkmė šiuo atveju jiems reikštų visišką atstūmimą, primenantį neviltį, kurią jie jautė vaikystėje, kai juos atstūmė motina.
Tik suaugus nemylima dukra sugeba patikėti, kad ji turėjo normalią išvaizdą, o ne „tris plaukus”. „Man atsitiktinai pasitaikė sena mano nuotrauka – joje mačiau gražią mergaitę. Tarsi žiūrėčiau į ją kažkieno kito akimis, net ne iš karto supratau, kad tai aš, mano mamos vadinta „valkata”.
VENGIMAS KAIP GYNYBINĖ REAKCIJA IR GYVENIMO STRATEGIJA
Žinote, kas nutinka, kai ateina laikas ieškoti savo meilės? Vietoj „noriu būti mylima” moteris, vaikystėje jautusi motinišką nemeilę, kažkur sielos gilumoje jaučia baimę: „nenoriu, kad mane vėl įskaudintų”. Jai pasaulis susideda iš potencialiai pavojingų vyrų, tarp kurių nežinia kokiu būdu reikia rasti savąjį.
PERDĖTAS JAUTRUMAS, „PLONA ODA”
Kartais nekaltas kieno nors pokštas ar palyginimas priveda ją prie ašarų, nes šie žodžiai, kitiems tokie lengvi, krinta nepakeliamu svoriu į sielą, pažadindami visą sluoksnį prisiminimų. „Kai pernelyg sureaguoju į kieno nors kito žodžius, specialiai primenu sau, kad tai yra mano ypatybė. Tas žmogus galbūt nenorėjo manęs įžeisti.” Tokioms nemylimoms dukroms taip pat sunku tvarkytis su savo emocijomis, nes jos nėra patyrusios besąlygiško savo vertės pripažinimo patirties, leidžiančios tvirtai stovėti ant kojų.
MOTINIŠKŲ SANTYKIŲ IEŠKOJIMAS BENDRAUJANT SU VYRAIS
Esame prisirišę prie to, kas mums pažįstama, kas yra mūsų vaikystės dalis, kad ir kokia ji būtų buvusi. „Tik po daugelio metų supratau, kad mano vyras elgėsi su manimi taip pat kaip mano motina, o aš pati jį pasirinkau. Net pirmieji žodžiai, kuriuos jis man pasakė norėdamas susipažinti, buvo: „Ar tu pati sugalvojai taip užsirišti tą šaliką? Nusiimk jį.” Tuo metu man tai atrodė labai juokinga ir originalu”.
Kodėl apie tai turime kalbėti dabar, kai jau esame suaugę? Ne tam, kad iš nevilties apraudotume kortas, kurias mums išdalijo likimas. Kiekvienam jos skirtingos. Bet kad suprastume, kaip elgiamės ir kodėl. Labai sunku užaugti be meilės, galbūt jums teko šis sunkus išbandymas, bet daugybė žmonių patyrė tą patį ir sugebėjo tai įveikti.
Parašyti komentarą