Turbūt visi esame susidūrę su žmonėmis, kurie nuolat nori žinoti, kaip gyvename, ką ir kodėl darome… Kas skatina juos taip elgtis? Kokių tikslų vedini jie tai daro? Pabandykime išsiaiškinti.
SMALSUMAS AR NEPAGARBA?
Dažnai sutikdavau tokių žmonių. Visada galvodavau: kas juos skatina? Nė karto gyvenime nesidomėjau, kaip gyvena tolimi giminaičiai ar buvę kaimynai. Bet kodėl tokiems žmonėms reikia informacijos apie mus? Ką ji jiems duoda? Ir svarbiausia, kaip jie ja disponuoja?
Iš pradžių maniau, kad tai paprastas smalsumas. Dariau prielaidą, kad jie domisi gyvenimu tų, su kuriais kažkada turėjo kažką bendro. Tačiau ilgainiui ėmiau pastebėti, kad paprastų faktų, jog viskas yra gerai, nepakanka, kad žmones domina detalės ir smulkmenos. O daugeliu atvejų svarbu perteikti savo nuomonę apie įvairius mūsų gyvenimo aspektus ir nukreipti mus „tiesos keliu”, duoti begalę „neįkainojamų” patarimų, kaip teisingai gyventi ir kas iš tiesų vertinga.
Susidūrę su tokiais „išminčiais” dažnai galime pasijusti pikti ir neramūs. Taip atsitinka todėl, kad pažeidžiamos mūsų ribos. O jei viduje neturime aiškaus supratimo apie savo motyvus ir vertybes, galime jausti kaltę ir net gėdą. Juk, kaip paaiškėja, viską darome ne taip, turime neteisingą atskaitos sistemą ir iškreiptus tikslus.
KAS YRA ŠIE ŽMONĖS? KODĖL JIE TAIP ELGIASI?
Prieš stengiantis pritaikyti savo gyvenimą prie kitų lūkesčių, verta pagalvoti: kas yra tie žmonės, kuriems mūsų gyvenimas neduoda ramybės? Pažvelkime į kelias tokio elgesio priežastis.
Šabloninis mąstymas
Yra kategorija žmonių, kuriems svarbu gyventi pagal visuotinai priimtą sistemą: mokykla, universitetas, šeima, vaikai, darbas, pensija. Ir tokie laikotarpiai galvoje aiškiai suplanuoti pagal datas ir amžių. Tokiems žmonėms sunku išsiveržti iš standartų.
Viską, kas daroma ne pagal sistemą, jie laiko kažkuo nesuprantamu ir todėl neteisingu. Ir jei mūsų gyvenimas netelpa į šio šablono formatą, jie laiko savo pareiga tai pasakyti, nurodydami mums neteisingą gyvenimo suvokimą.
Šios kategorijos atstovai patys visada stengiasi pateisinti kitų lūkesčius, rizikuodami likti nelaimingi. Ne taip svarbu, ko jie nori, daug svarbiau, „ką žmonės pasakys”. Juk tol, kol yra daugumos pritarimas, jie yra sistemos, be kurios neįmanoma išgyventi, dalis.
Didelis nerimas, kontrolės iliuzija
Šis punktas išplaukia iš pirmojo. Jei šabloniško mąstymo žmogus peržengia turimą standartą, jam sunku susidoroti su savo nerimu.
Šablonas yra pramintas kelias, dauguma juo eina, vadinasi, jis pažįstamas ir saugus. Naujas kelias visada nežinomas ir kupinas netikrumo, o tai kelia baimę.
Susidūrę su tais, kurie eina į nežinomybę, jie nesąmoningai susiduria su savo pačių nerimu, su kuriuo sunku susidoroti. Todėl jiems lengviau priimti mūsų elgesį kaip nepagrįstą, nei pripažinti savo pačių baimę.
Be to, šabloniškas mąstymas sukuria kontrolės iliuziją. Jei tarsi tiksliai žinau, kas bus toliau, vadinasi, kontroliuoju situaciją.
Tačiau tai yra iliuzija, su kuria jie anksčiau ar vėliau susidurs. Kad ir koks tikslus būtų planas, gyvenimas turi savų posūkių. Ir jei žmogus gyvena pagal standartus, jam bus sunku prisitaikyti prie realybės.
Nepasitenkinimas savo gyvenimu
Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, aistringai besidžiaugiantis savo gyvenimu, turėtų noro ir laiko užsiimti svetimu, ypač kai yra to neprašomas. Atitinkamai, jei jis randa laiko spręsti kitų žmonių problemas, vadinasi, savosios jam visiškai neįdomios.
Ir išoriškai viskas gali atrodyti tobula: nuostabi šeima, prestižinis darbas, dideli, jaukūs namai, tačiau viduje viskas kitaip. Daugelis žmonių visą gyvenimą skiria nepriekaištingam fasadui sukurti, tačiau ne visiems tai teikia pasitenkinimą. Ir užuot supratę savo tikruosius poreikius ir troškimus, jie bando pataisyti kaimyną, kuris dėl kažkokių priežasčių išdrįso gyventi kitaip.
Parašyti komentarą