Kai mergaitei tenka atlikti vienintelio suaugusiojo šeimoje vaidmenį, tai palieka didelių pasekmių jos tolesniam gyvenimui…
Parentifikacija: kas tai?
Parentifikacija – tai situacija šeimoje, kai vaikas priverstas rūpintis vienu iš tėvų ar abiem tėvais emocine ir praktine prasme. Nepaisant jauno amžiaus, vaikai jaučiasi atsakingi už suaugusiuosius, tampa jų atrama, prisiima tėvų pareigas, priima sprendimus, apsipirkinėja, gamina maistą, valo namus ir t. t. ir pan.
Jei tėvų gyvenime kas nors nepavyksta, vaikas, nors nieko negali padaryti, jaučiasi kaltas ir tampa dar labiau įsitikinęs, kad jis yra atsakingas už visų problemų, su kuriomis susiduria suaugusieji, sprendimą.
Parentifikacija paprastai pasireiškia disfunkcinėse šeimose, kuriose trūksta sveikų suaugusiųjų santykių, arba šeimose, kuriose yra tik vienas iš tėvų. Ji (arba jis) veiksmingai paverčia vaiką surogatiniu vyru ar žmona, priversdama jį atlikti vaidmenį to, kuris rūpinasi, guodžia, užjaučia, palaiko, sprendžia ir palaiko visą šeimą. Ir, kaip teigia psichoterapeutė Katie Gillis, dažniausiai šį vaidmenį atlieka vyriausios šeimos dukterys.
Jei per anksti, labai jauname amžiuje tenka prisiimti tėvų pareigas ir funkcijas, tai neišvengiamai paveikia jūsų asmenybę ir elgesį.
Bruožai, kuriuos galima pastebėti dukterų, tapusių parentifikacijos aukomis, asmenybėje ir elgesyje
Itin didelė atsakomybė ir savarankiškumas
Tokios merginos ir jaunos moterys pasižymi pernelyg dideliu atsakomybės jausmu, kuris neatitinka jų amžiaus, jos įpratusios pasikliauti tik savimi, savo jėgomis, todėl yra labai nepriklausomos ir savarankiškos.
Sunkumai parodant pažeidžiamumą
Kadangi suaugusiojo vaidmuo reikalauja, kad mergaitė būtų stipri, jai sunku parodyti, kad iš tikrųjų ji tokia nėra, ir prašyti kitų pagalbos bei paramos.
Daugelis tokių dukrų mano, kad gyvenime neturi kuo pasikliauti, nes niekada šalia savęs neturėjo suaugusiojo, kuris galėtų būti joms parama. Todėl joms taip sunku ne tik prašyti pagalbos, bet ir ją priimti. Vien mintis, kad reikės prašyti kieno nors pagalbos, gali sukelti psichologinį diskomfortą, baimę ir nerimą.
Perfekcionizmas
Kai vaikystėje ir paauglystėje jums keliami dideli lūkesčiai, tai gali sukelti perfekcionizmą, t. y. norą įrodyti, kad galite viską atlikti tobulai. Daugelis dukrų, patyrusių tėvų identifikavimą, siekia prisiimti kuo daugiau pareigų, pasižymėti visose srityse – mokykloje, darbe, asmeniniame gyvenime – kad kompensuotų vidinį nepilnavertiškumo jausmą ir jaustųsi kontroliuojančios savo gyvenimą. Visa tai dažnai veda prie emocinio ir fizinio perdegimo.
Problemos nustatant asmenines ribas
Kadangi nuo ankstyvos vaikystės joms teko vykdyti suaugusiųjų pareigas, tokioms moterims sunku atskirti savo interesus ir poreikius nuo kitų interesų bei poreikių. Dėl to kyla problemų, susijusių su asmenine erdve ir rūpinimusi savimi.
Poreikis padėti kitiems ir rūpintis jais, kenkiant sau pačiai
Kadangi nuo ankstyvos vaikystės joms teko aukoti savo interesus ir poreikius dėl šeimos, užaugusios tokios moterys elgiasi taip pat. Ir labai dažnai jos palaiko tokius santykius, kuriuose atlieka „tėvų“ vaidmenį, suteikdamos savo partneriui amžinojo vaiko, už kurį priima sprendimus, vadovauja ir net stengiasi „auklėti“ bei „taisyti“, vaidmenį.
Per daug „subrendusios“ savo amžiui
Tokioms dukroms aplinkiniai dažnai sako, kad jos yra brandesnės už savo bendraamžius. Ši branda pasireiškia jų bendravimu, elgesiu, sprendimų priėmimu.
Dėl šios priežasties tokioms dukroms kyla didesnė rizika atsidurti situacijose, kuriose su jomis elgiamasi taip, tarsi jos būtų vyresnės nei yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, tokios merginos dažnai užmezga santykius su daug vyresniais už save vyrais.
Patvirtinimo poreikis
Vaikystėje tokios mergaitės tikėjosi pritarimo dėl to, kaip jos tvarkosi su suaugusiųjų pareigomis, todėl jų savigarba tapo susijusi su kitų lūkesčių atitikimu. Jos mano, kad jų, kaip asmenybių, vertė priklauso nuo jų gebėjimo įtikti kitiems.
Pasitikėjimo problemos
Sunki ankstyvoji patirtis neigiamai veikia gebėjimą pasitikėti kitais ir kurti sveikus santykius. Suaugusios tokios moterys dažnai užmezga disfunkcinius santykius su emociškai nutolusiais partneriais.
Kaltė ir nuoskauda
Tai jausmai, kurie neapleidžia parentifikacijos aukų, kai jos galvoja apie savo vaikystę: kaltė, kad jaučiasi nesugebėjusios susidoroti su viskuo, kas joms buvo primesta, ir apmaudas, kad iš jų faktiškai buvo atimta vaikystė.
Parašyti komentarą