Turbūt dauguma iš mūsų savo vaizduotėje piešiame tobulo partnerio, kuris mums puikiai tiks, paveikslą. Vieną dieną jį ar ją sutinkame… Ir tada, deja, dažnai susimąstome: „Kaip taip atsitiko, kad esu nelaimingas santykiuose?“. Siūlau tai apmąstyti kartu.
KAIP RENKAMĖS?
Egzistuoja daugybė teorijų, aiškinančių partnerio pasirinkimą. Yra biologinių, pagrįstų instinktais, ir ekonominių, kuriose santykiai / santuoka laikoma partneryste, paremta bendru vartojimu ir tikėtinu „grynuoju pelnu“. Taip pat yra socialinių ir psichologinių, kuriose išreiškiamos skirtingos pozicijos: nuo minties, kad mūsų pasirinkimas grindžiamas siekiu minimaliomis sąnaudomis patenkinti savo poreikius antrosios pusės sąskaita, iki požiūrio, kad renkamės partnerius, kurių vertybės panašios, o tai mums suteikia emocinio saugumo būseną.
Pagalvokime praktiškai: kas sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką mūsų pasirinkimui?
KEISTIS PATIEMS AR KEISTI KITĄ?
Dauguma iš mūsų turi savo savivaizdį, o savigarba yra vienas svarbiausių mūsų stabilios psichinės būsenos komponentų. Užmegzdami santykius, norime išsaugoti save, svarbu, kad šalia būtų žmogus, galintis suteikti mums galimybę būti „įprastu savimi“.
Ar mėgstate būti dėmesio centre? Ar jūsų žodis turi būti lemiamas bet kokioje diskusijoje ar ginčytinoje situacijoje? Tegul jūsų nenustebina ramaus, subalansuoto, švelnaus žmogaus pasirinkimas, kuriam, pavyzdžiui, jo paties pasaulis yra daug svarbesnis nei prizai, taurės ir kova dėl to, „kas yra šeimininkas namuose“. Jam tinka, kad jūs esate tas „šeimininkas“, jis jus už tai dievina ir palaiko jūsų lyderio poziciją. Jam tai patogu.
Arba, tarkime, jūs laikote save auka. Jums patogu būti auka, nes esate prie to pripratęs. Tokiu atveju nesiruošiate būti su „minkštu“ žmogumi. Tai turėtų būti stiprus ir ryškus žmogus, šalia kurio galėtumėte patogiai kentėti. Kentėti, nes „esate toks silpnas ir visi nori peržengti jūsų ribas“, o šalia jo esate apsaugotas…
Santykiuose stengiamės išsaugoti savąjį „aš“. Tačiau išsaugodami save, tikime, kad galime pakeisti savo partnerį. Fantazija, kad mūsų meilė pakeis žmogų, ateina iš vaikystės vilčių, kad galime pakeisti savo tėvus. Priversti juos praleisti su mumis daugiau laiko, kad jie būtų mažiau apkrauti savo problemomis, kad nesipyktų ir tiesiog būtų laimingi. Tokios mūsų pačių visagalybės iliuzijos ir bandymai pakeisti kitą dažnai yra cementuojantys elementai iš pirmo žvilgsnio beviltiškose istorijose.
ĮSIMYLĖJIMO ŽIDINYS
Įdomu kad tai, kas mus džiugino ir viliojo mūsų bendros kelionės pradžioje, tam tikrame etape tampa neįtikėtinai erzinančiu dalyku. Jaunuolis sutiko merginą, kuri buvo nepanaši į nieką kitą, švelni, kažkokia nežemiška, šalia kurios jis jautėsi rūpestingas, stiprus, toks reikalingas. Bėgo metai, ir vieną rudens dieną vyras randa šalia savęs bejėgę, debesyse sklandančią keistuolę būtybę ir supranta, kad „vedė ne tą“.
Kitas pavyzdys: mergina, kuri džiaugiasi, kad pagaliau sutiko ambicingą ir perspektyvų vadybininką, turintį plieninius nervus ir šiaurietišką temperamentą, po kurio laiko supranta, kad gyvena emociniame vakuume, kad jos vyras visą laiką yra darbe, sprendžia savo problemas, o ji lyg ir „santykiauja“, bet tarp jų nėra jokių energijos mainų…
Nei nežemiškoji mergina, nei perspektyvus vadybininkas netapo kitokie, jie liko lygiai tokiomis pačiomis asmenybėmis, kokias kadaise pasirinkome. Esame taip sutverti, kad romantinės patirties būsenoje įsimylime porą teigiamų potencialaus gyvenimo partnerio bruožų, išaukštiname juos iki grandiozinio laipsnio ir nepastebime viso kito, su kuo paskui tenka gyventi. Mes tarsi sugebame matyti partnerį per rožinių akinių prizmę, pamiršdami realybę.
IDEALAUS PARTNERIO ĮVAIZDIS
Kaip susiformuoja idealaus partnerio įvaizdis? Egzistuoja idėja, kad mes sąmoningai norime pasirinkti partnerį, kuris bus malonesnis, rūpestingesnis, protingesnis, sėkmingesnis, geresnis už mūsų tėvus. Kartu nesąmoningu lygmeniu stengiamės grįžti į savo vaikystę, kad ir kokia ji būtų buvusi. Kitaip tariant, mes žinome, kaip būti, kaip išgyventi net ir vaikystėje skausmingai patirdami atstūmimą, pažeminimą, nuvertinimą. Tai mums atpažįstama tikrovė, tas pats „kankinystės tikrumas“. Mes žinome, kaip su ja susidoroti. Štai kodėl nesąmoningai sieksime sukurti sąjungą su partneriu, kuris sugrąžintų mus prie pažįstamos vaikystės patirties. Geriau tai, nei nežinomybės agonija.
Į partnerį žvelgiame kaip į veidrodį, tikėdamiesi gauti savo dorybių patvirtinimą. Dažnai priskiriame jam (arba jai) mums svarbias savybes ir poreikius. Taip palaikome savo iliuziją apie du sielos draugus.
SUSITAIKYMAS SU REALYBE RENKANTIS PARTNERĮ
Pasistenkite sužinoti apie partnerio tėvų šeimos tradicijas, apie tai, kaip kuriamos šeimos ribos (šeima – neįveikiama tvirtovė ar, priešingai, prieinama, atvira sistema), apie vertikalius santykius šeimoje (laisvos valios principas, pagarba kiekvieno šeimos nario sprendimams ir asmeninėms riboms ar paklusnumo dogma, griežtos taisyklės ir nuostatos), apie šeimos mitą, jei tik galite.
Šeimos mitas – tai tam tikras svarbiausias principas, pagal kurį šeima funkcionuoja: „Mes esame nugalėtojai“, „Mes esame tokie pat kaip visi“ ir t. t.
Kiek jūsų partnerio tėvų šeimos vertybės ir funkcionavimo strategijos sutampa su jūsų šeimos vertybėmis ir strategijomis? Ar dėl esamų skirtumų nekils papildomų konfliktų?
Svarbu pažvelgti giliai į save ir pabandyti sąžiningai atsakyti į šiuos klausimus: kokius savo poreikius stengiuosi patenkinti partnerio sąskaita? Kokią vertę man turi santuoka (santykiai)? Kaip aš suprantu santykių tikslą?
Aptarkite tai su partneriu. Dažnai esame taip užtvindyti savo emocijų, lūkesčių, iliuzijų, kad pamirštame pasikalbėti su tuo, su kuriuo planuojame eiti per gyvenimą, išsiaiškinti, ar jis pritaria mūsų požiūriui į finansus, vaikų auklėjimą, santykių su tėvais ar giminaičiais formą, funkcijų pasiskirstymą šeimoje.
Svarbu nepamiršti, kad tikrasis intymumas santykiuose nėra susijęs su intymių santykių dažnumu ar kartu praleidžiamo laiko kiekiu. Tikrasis intymumas – tai galimybė būti pažeidžiamam.
Parašyti komentarą