Daugelis mūsų nori būti mylimi ir patirti tvirtą, palaikančią partnerystę. Tačiau ne visiems tai pavyksta – ir ne todėl, kad pasaulyje trūktų meilės ar tinkamų žmonių. Kartais priežastis slypi daug giliau – mūsų pačių pasąmonėje. Vaikystėje patirtos emocinės traumos, neįsisąmonintas kaltės jausmas ir iš to kilę neigiami įsitikinimai apie save gali tapti nematomais barjerais, neleidžiančiais kurti sveikų, atvirų santykių. Pabandykime išsamiau pažvelgti, kodėl taip nutinka ir kaip išsivaduoti iš šio užburto rato.
Kodėl kai kurie žmonės jaučiasi neverti meilės?
Santykių pagrindas – gebėjimas priimti meilę. Tačiau tai nėra savaime suprantama. Jei vaikystėje trūko saugumo, šilumos ar emocinio ryšio su tėvais, vaikas gali susiformuoti klaidingą nuomonę apie save – kad jis nepakankamai geras, nemylimas ar net nereikalingas. Toks savęs suvokimas dažnai persikelia į suaugusio žmogaus santykius.
Vaikas nevertina situacijos logiškai – jis jaučia. Jei mama nuolat buvo paniurusi, atšiauri ar abejinga, jis gali manyti: „Aš kažką darau ne taip. Aš kaltas.” Jei tėtis pykdavo ar išeidavo iš namų, vaikas dažnai įsivaizduoja: „Jei būčiau geresnis – jis nebėgtų.” Tai ne sąmoningi sprendimai – tai gynybiniai psichikos mechanizmai, padedantys vaikui išgyventi.
Šie iš vaikystės atsinešti įsitikinimai gali lydėti žmogų visą gyvenimą:
- „Aš nesu vertas meilės.”
- „Mane tikrai paliks.”
- „Jei atsiversiu – mane įskaudins.”
- „Aš turiu įtikti, kitaip nebūsiu mylimas.”
- „Geriau būti vienam, nei rizikuoti.”
Toks santykių modelis tampa savotiška norma
Kai žmogus nuo mažens pripranta prie to, kad meilė siejama su skausmu, kontrolės netekimu ar atstūmimu, tokios patirties jis dažnai nesąmoningai ieško ir suaugęs. Jis gali rinktis toksiškus partnerius, kartoti tėvų elgesio modelius arba – dar blogiau – uždrausti sau apskritai kurti artimus ryšius.
Toks elgesys tarsi patvirtina pasąmoninį įsitikinimą: „Meilė vis tiek skaudina.” Saugus, pagarbus, nuoširdus ryšys tokiam žmogui gali atrodyti… nuobodus. Nes jis neatitinka to, ką protas įprato laikyti „meile“.
Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?
Iš vaikystės atėję įsitikinimai nėra nuosprendis. Jie – išmokti, o tai reiškia, kad juos galima ir išmokti kitaip. Tam reikalingas sąmoningas darbas su savimi, empatija sau ir pasirengimas pažvelgti į praeitį ne kaip į nuoskaudų šaltinį, o kaip į galimybę gydytis ir augti.
1. Atpažinkite vaikystės traumos šaknis
Sustokite ir paklauskite savęs:
- Kada pirmą kartą pajutau, kad nesu pakankamai geras?
- Iš kur kyla mano baimė būti paliktam?
- Ką man sakydavo (ar ko nesakydavo) tėvai apie meilę?
Net jei atsakymai nemalonūs – juos būtina žinoti. Tik suvokę savo „programą“ galime ją perrašyti.
2. Atskirti save nuo tėvų istorijos
Svarbus žingsnis – išmokti matyti save ne per tėvų elgesio prizmę. Jūsų tėvai – žmonės su savo traumomis, ribotumais ir neišspręstomis problemomis. Jų nesugebėjimas rodyti meilės nereiškia, kad jūs buvote nemylimas. Tai reiškia, kad jie nemokėjo mylėti kitaip.
Jūs nesate jų elgesio pasekmė. Jūs – unikali asmenybė, turinti teisę į meilę ir šviesų gyvenimą.
3. Suvokite, kad kaltė – ne jūsų
Vaikai dažnai prisiima kaltę už suaugusiųjų sprendimus. Tačiau net jei jums taip atrodė – tai nebuvo tiesa. Tėvų santykiai, jų emocijos ar net smurtas – tai jų pačių atsakomybė. Atleisdami sau už tai, dėl ko niekada nebuvote kalti, jūs grąžinate sau orumą.
4. Leiskite sau būti mylimu
Tai skamba paprastai, bet yra viena sunkiausių ir svarbiausių vidinių nuostatų: aš esu vertas meilės. Netobulas, su žaizdomis, bet autentiškas. Kai tai priimate, jūs pradedate atpažinti ir vertinti partnerius, kurie elgiasi su jumis pagarbiai ir šiltai. Ir vis rečiau toleruojate tuos, kurie primena skaudžią praeitį.
Kokia pagalba gali padėti?
Gėdos jausmas, kaltė ar baimė būti pažeidžiamam – visi šie dalykai lengviau sprendžiami kartu su patyrusiu specialistu, kuris padeda pamatyti ne tik simptomus, bet ir jų šaknis.
Taip pat gali padėti:
- Emocinis dienoraštis – rašykite apie savo jausmus, mintis, baimes.
- Dėkingumo praktika – kasdien įvardykite 3 dalykus, už kuriuos esate dėkingi.
- Vizualizacija – įsivaizduokite, koks galėtų būti sveikas, mylintis santykis.
- Saugūs ryšiai – kurkite draugystes, kurios paremtos pagarba ir nuoširdumu.
Išvada: meilės mes neišmokstame – ją prisimename
Vaikystės traumos ir kaltės jausmas gali ilgai laikyti mus savo „rankose“, tačiau tai nėra gyvenimo nuosprendis. Tai tarsi nematomi šešėliai, kurie vis atsiranda ten, kur šviečia šviesa – tačiau jų galime nebijoti.
Kai pradedame pažinti save iš naujo, išdrįstame perrašyti senus scenarijus. Leisdami sau būti mylimais, mes grįžtame prie tikrosios prigimties – gebėjimo mylėti be baimės. Juk meilė nėra privilegija – ji mūsų teisė nuo pat gimimo. Tik turime sau ją leisti.
Parašyti komentarą