Prisipažįstame mylintys, išreiškiame pyktį, prašome pagalbos – visa tai darome balsu. Tad kodėl, kai reikia rėkti, šnabždame iš skausmo, o kai reikia kalbėti viešai, mūsų balsas dreba ir išduoda baimę? Kaip mes „skambame” kitiems žmonėms?
BALSO EVOLIUCIJA
Būdami vaikai, mes kalbame natūraliai ir laisvai. Su amžiumi pradedame vertinti savo išsireiškimus pagal „padoraus / nepadoraus” kriterijų ir ilgainiui išmokstame viską „sugerti į save” sukąstais dantimis, nurydami ašaras ir sulaikydami juoką. Tuomet balso aparato raumenys įsitempia, apatinis žandikaulis sustingsta, o balsas, tarsi paklydęs, išeina pro nosį arba užstringa gerklėje.
- MOTINOS BALSAS
Balsas yra pirmas dalykas, su kuriuo vaikas susiduria dar būdamas įsčiose. Būtent iš motinos intonacijos kūdikis daro išvadas apie tai, kas vyksta „išorėje”. Jei motina yra rami, ji kalba tyliai ir atsipalaidavusiai. Žema balso vibracija kūdikį veikia tarsi masažas – ji jį nuramina ir leidžia jaustis saugiai. Tačiau jei motina yra nerami ir įsitempusi, jos balsas ima skambėti aukščiau – tada vandens aplinka, kurioje yra kūdikis, neperduoda silpnų aukšto balso vibracijų, ir kūdikis jaučiasi vienišas. Štai kaip perduodamas nerimas – ne pienu, o motinos balsu.
- ATSPINDYS KITAME
Vėliau kūdikis pradeda suvokti tėvų balsą ne tik kaip vibraciją, bet ir kaip bendravimo būdą – šaižiu verksmu perduoda skausmą, alkį ar baimę, o juoku išreiškia džiaugsmą. Tėvai pasilenkia virš vaiko ir kaip dievybės arba duoda jam tai, ko jis prašo, arba „nubaudžia”, jei jis padarė ką nors bloga. Šiame etape tėvų balsas yra neginčijamas autoritetas, per kurį vaikas sužino, ar jis tuo metu yra geras, ar blogas, ir taip susiformuoja pirmąsias idėjas apie save, kurios visam gyvenimui įsirėžia į pasąmonę.
Bręstant savo atspindžių ieškome mums svarbių žmonių balsuose. Sausas, griežtas mokytojo balsas, skiriantis penketą, suvokiamas kaip nelaimė – juk namuose laukia susierzinęs, rėkiantis mamos balsas, kad pasakytų, jog tokiam „nevykėliui” kaip tu niekada gyvenime nepasiseks. Tuo metu jūsų paties balsas išsitempia į siaurą stygą, ir jūs jau nebe kalbate, o spygaujate, nes visas jūsų kūnas susitraukė ir nebėra vietos „pilnakraujui” garsui.
Esant autoriteto, kaip jo figūros, galios, fundamentalumo, kuris yra virš mūsų, mus kontroliuoja, pripažinimui – mūsų balsas logiškai taps plonesnis ir aukštesnis, trapesnio skambesio.
Jei stresinės situacijos kartojasi dažnai, laikui bėgant vaiko organizmas „prisimena” būseną, kai balso aparato raumenys yra spazmuoti, ir pradeda tai suvokti kaip normą. Dėl to atsiranda silpni, šiurkštūs, šaižūs, pernelyg aukšti, niūrūs ir nosiniai balsai.
PASAKYK MAN KĄ NORS IR AŠ PASAKYSIU, KAS TU ESI
Žinoma, psichologas negali nustatyti „diagnozės” vien jus išklausęs. Tačiau tai, kaip mes „skambame“, gali daug pasakyti apie mūsų santykį su visuomene ir mumis pačiais.
Pavyzdžiui, autizmo sutrikimą turintys žmonės neretai vengia kalbėti. Nevartoja kalbos būtent dėl to, kad „atsisako įeiti“ į kito asmens bendravimo lauką. Jiems tai yra savotiškas atsisakymas įeiti į sukurtą žmogiškąją tvarką.
Neurotiko balsas gali skambėti labai įvairiai: naiviai, vaikiškai, verksmingai, įtaigiai, įnirtingai ar valiūkiškai. Taip yra todėl, kad neurotikas visada yra susitelkęs į kitą žmogų – jam kritiškai svarbu, ką apie jį mano pašnekovas. Todėl toks žmogus visomis išgalėmis stengiasi perteikti savo jausmus, padaryti įspūdį arba, priešingai, parodyti, kad jis „visai neblogas“, kad pašnekovas nelaikytų jo konkurentu ir netaptų agresyvus.
Panaši situacija yra ir su narcizais – jie taip pat visada orientuojasi į „auditoriją”, tik klasikinio narcisizmo atveju žmogus visa savo išvaizda stengiasi parodyti, kad tik jo reikia klausytis. Jis desperatiškai trokšta dėmesio. Todėl jo balso paletė gali svyruoti nuo tylių, įkyrių garsų su lėta intonacija, kad klausytojas įtemptai klausytųsi ir taip neatitrūktų nuo jo kalbos, iki itin garsaus, šiurkštaus, „įsakmaus” skambesio, kad aplinkiniai tiesiog neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik jo klausytis.
Depresyvaus, melancholiško asmens balsas visada skamba labai silpnai ir plonai. Tarsi „išsikvėpusi dvasia“. Šie žmonės turi sunkumų dėl savo subjektyvumo: jie tarsi susvetimėję su savo kūnu, o tai pasireiškia ir balso silpnumu, menkavertiškumu, gyvybės trūkumu jame. Toks žmogus nenori egzistuoti garsinėje erdvėje.
IŠREIKŠTI SAVE PER GARSĄ
Balso aparatas yra viena iš jautriausių kūno sistemų. Todėl darbas su savo emocine būsena neabejotinai turės įtakos jūsų „garso” kokybei. Ir atvirkščiai, fizinis darbas su balsu – scenine kalba, vokalu – yra puiki terapija, padedanti išmokti klausytis pirmiausia savęs. Bet kuriuo atveju svarbu prisiminti, kad natūraliai skambėti galėsime tik tada, jei nustosime save „tvirtai laikyti už gerklės”.
Parašyti komentarą