Esame linkę gailėtis to, ko nepadarėme… Ar tai reiškia, kad turėtume sakyti „taip” kiekvienai naujai galimybei? Žinoma, ne. Taigi, kaip rasti tą auksinį laimės viduriuką?
KAS GERIAU: DARYTI AR NEDARYTI?
Įsivaizduokite tokį scenarijų: jūs rūšiavote senas dėžes ir radote primirštą pluoštą pinigų, kuriuos močiutė taupė jums nuo pat jūsų gimimo. Jau seniai ketinote juos padėti į banką, bet vis atidėliojote. Praėjus keleriems metams paaiškėjo, kad jei būtumėte tai padaręs, šiandien būtumėte 1000 eurų turtingesnis.
O dabar įsivaizduokite kitokį scenarijų: tuos pinigus radote ir iš karto išleidote. Jei būtumėte tai padarę, nebūtumėte praradę to 1000 eurų.
Abiem atvejais padarėte klaidą. Dėl kurios iš jų gailėsitės labiau?
Praktika rodo, kad 9 iš 10 atvejų žmonės gailisi dėl to, ką padarė. Niekas nenori atrodyti kaip kvailys, o dėl kvailų poelgių gailimės labiau nei dėl savo tinginystės.
Bet štai paslaptis: laikas bėga, ir viskas keičiasi visiškai priešingai. Nors ir apgailestaujame, kad mūsų bandymas nepavyko, tas apgailestavimas išnyksta… jau po dviejų savaičių. O apgailestavimas dėl praleistų galimybių? Jis tęsiasi metų metus.
Manome, kad gailimės dėl savo praeities – iš tikrųjų gailimės dėl to, kas mums nenutiko, kai pasigailėjome savęs ir sutaupėme pinigų, laiko ar energijos.
ASMENINĖ PATIRTIS
Kartą man buvo pasiūlyta šešių mėnesių darbo sutartis. Vienintelė problema buvo ta, kad turėjau išvykti į kitą šalį. Kolegos taip pat įpylė alyvos į ugnį: „Ką, tu ketini važiuoti į kitą šalį – ir viskas dėl šešių mėnesių darbo”?
Žinoma, praradau kelis savaitgalius pakuodama ir išpakuodama dėžes, per skubėjimą sudaužiau rankų darbo stiklines, dovaną, kurią labai branginau. Atvykau į naują miestą ir išsinuomojau kambarį priemiestyje, su mažais langais ir žemomis lubomis. Bet tai nebuvo svarbu.
Ar gailėjausi dėl to? Nė karto. Sudaužytas stiklines galiu pakeisti naujomis, bet kaip pakeisti neįkainojamą patirtį? Atsidūriau miestelyje, kuriame žmonės neskubėdami važinėja dviračiais, o parduotuvių savininkai vakarais sėdi ant slenksčių ir skaito knygas. Išėjus iš namų įžengdavau į šiltos vakaro šviesos apšviestą gatvę ir eidavau pro konditerijos parduotuvėles ir mažas krautuvėles. Tai darydavau kiekvieną vakarą ir tai buvo palaima.
IŠVADOS
- Neveiklumas
Viena moteris papasakojo, kaip jai skaudu, kad nepasiliko su savo tikrąja meile, ir net parodė man seną jo nuotrauką. Kita apgailestavo, kad sutiko su pasiūlytomis darbo sąlygomis – ištisus dešimt metų paskui gavo per mažą atlyginimą ir jautėsi neįvertinta. Trys žmonės sakė: „Gailiuosi, kad iš karto nepalikau ankstesnio darbo!”.
Gailimės, kad nesiėmėme veiksmų, kai turėjome galimybę, gailimės, kad per ilgai laukėme. Gailimės, kad nesiekėme aukštesnių tikslų, neišbandėme naujų dalykų, nepastatėme į vietą kolegos, kuris paskui ilgus metus mus pykdė.
- Veiksmas
Nesigailime dėl to, ką išdrįsome padaryti. Mūsų veiksmai tampa darbais, virstančiais naujomis gyvenimo realijomis. Net blogi sprendimai mus daug ko išmoko.
Bet kodėl? Kodėl nesigailime dėl šių sprendimų – dėl to, kad jie galbūt apsunkino mūsų gyvenimą? Nesvarbu, ar tai būtų nesėkmingos santuokos sudarymas, ar sprendimas išeiti iš darbo, šie žingsniai tapo tikra mūsų gyvenimo istorija.
Aš tai pasirinkau – ir po to reikėjo daug dirbti, bet būtent tai padarė mane tuo, kuo esu šiandien.
Santuoka nepavyko, ir tai buvo labai skausminga. Kaip manote, kiek iš išsiskyrusiųjų gailisi, kad apskritai susituokė? Tikriausiai 75-80 proc. Ar bent 50 %? Ne, statistiškai iš 900 žmonių tik 39 % dėl to apgailestauja.
Kodėl 6 iš 10 mano, kad nepavykusi santuoka vis dėlto buvo gera patirtis? Paklauskite išsiskyrusio draugo, ar jis gailisi, ir jis atsakys: ne, turiu du nuostabius vaikus. Arba, kaip sakė viena moteris: žinoma, grįžčiau atgal ir pašnibždėčiau kelis žodžius į ausį tai 26 metų nuotakai, bet nesu tikra, ar patarčiau jai nežengti tokio žingsnio.
TAIGI…
Jei nesigailime dėl savo veiksmų taip, kaip gailimės dėl neveiklumo, ar tai reiškia, kad turėtume sakyti „taip” kiekvienai naujai galimybei? Žinoma, kad ne. Tai praktiškai neįmanoma – ir, tiesą sakant, visai nereikalinga.
Ir vis dėlto… Jei yra kažkas, apie ką svajojote visą gyvenimą, bet durys buvo uždarytos – pagaukite tą akimirką, kai jos staiga atsiveria, net jei tik truputį.
Jūsų protas gali sugalvoti dešimtis pasiteisinimų, rasti šimtą priežasčių atidėti tai, ką norite padaryti. Tačiau galiausiai, jei ignoruosime šias atviras duris, gailėsimės labiausiai.
Parašyti komentarą