Kiekvienas iš tėvų nori, kad jo vaikas būtų sėkmingas, laimingas ir laisvas žmogus. Tačiau ko tam reikia? Pinigų, materialinių gėrybių, komforto jausmo? Austrų psichoterapeutė Elisabeth Lukas įsitikinusi, kad tam reikia pagarbos.
Abipusė pagarba
Pagarbų požiūrį žmonės suvokia kaip tam tikrą palankų klimatą, kuriame jie gali žydėti kaip pavasario pumpurai. Jie „atitraukia savo spyglius”, nustoja nuolat teisintis ir gintis, parodo geriausias savo savybes, nuslopina agresiją ir nepasitikėjimą. Pagarbą rodančiam žmogui tai naudinga dvejopai. Pirma, jis džiaugiasi gerosiomis žmonių savybėmis, jų dorybėmis, o antra, jis mėgaujasi „dar gražesnėmis” pusėmis, kurias kiti kreipia į jį asmeniškai.
Žmonės, kurie gerbia kitus, yra tikrai turtingi! Jie moka mylėti ir priimti aplinkinius, o šie savo ruožtu atsako tuo pačiu. Jie pasitiki kiekviename žmoguje slypinčiu potencialu ir retai apgaudinėja savo lūkesčius. Jiems patinka būti kitų draugijoje, o kiti taip pat vertina jų draugiją. Jie rodo toleranciją, o ne spaudimą, gailestingumą, o ne nuteisimą, spinduliuoja šilumą, o ne šykštumą.
Žmonės, kurie su kitais elgiasi pagarbiai, visada yra laimingi. Visi, su kuriais jie vienaip ar kitaip bendrauja, atsiliepia jiems pagarbiai ir dėkingai.
Klaidinga manyti, kad pagarbą pirmiausia reikia užsitarnauti. Priešingai, tik pagarbos atmosferoje žmogus gali atrasti ir parodyti savo tikrąją vertę. Vaikas jaučia, kai jį gerbia. Jei, nepaisant kasdienių sunkumų, tėvai išlieka abipusės pagarbos ir meilės pavyzdžiu, galima sakyti, kad vaikams labai pasisekė. Juk tikėtina, kad jie irgi rodys pagarbą kitiems ir todėl užaugs laimingais žmonėmis.
Technologinė pažanga, didėjanti globalizacija ir tankus informacijos tinklas atnešė žmonijai daug naudos, tačiau kartu atvėrė ir Pandoros skrynią.
Vietoj atsakingų valstybininkų pasaulį valdo finansų rinkos. Tvirtas šeimas pakeitė didelės ir mažos „mozaikinės bendruomenės”. Vietoj autoritetingų vadovų mus moko nuobodūs, jokios įtakos neturintys mokytojai. Vietoj sielą raminančio meno klesti dekadentiška absurdo kultūra. Vietoj protingos mokslo ir etikos sąjungos moksliniuose tyrimuose vyrauja galios, šlovės ir konkurencijos motyvai.
Rytdienos vaikai savo dvasinį pasaulį formuos semdamiesi pagrindinės informacijos iš abejotinų šaltinių ir tik šiek tiek iš savo patirties, sąžinės, pasaulėžiūros ir tikrovės analizės. Ugdymo uždavinys turėtų būti formuluojamas taip: Stiprink save! Žinoma, ne savo aroganciją ir ne iliuzinį įsitikinimą, kad aš pats viską galiu ar kad man viskas leidžiama. Reikia stiprinti autentišką individo savastį, kuri iš transcendentinių šaltinių semiasi intuityvaus žinojimo apie tai, kas yra atsakomybė.
Švietimas neįmanomas be visokeriopos pagarbos
Kadaise buvo žinoma tiesa, kad „žinios yra galia”. Aktyvūs tėvai rūpinosi, kad jų vaikai išmoktų kuo daugiau. Tačiau šiais laikais vyrauja šūkis „pagarba yra išlikimas”! Vaikai, kurie intuityviai žino ir turi drąsos elgtis pagal savo vertybes, neleis, kad visuomenė jais pasinaudotų – bent jau tokia yra viltis.
Turime kovoti su pseudodovanų kultūra, reikalaujančia, kad į namus nuolat būtų nešamos nereikalingos, brangios šiukšlės. Laikas yra brangiausia dovana. Laikas vaikams, laikas vienas kitam. Žmonės, kuriems skiriame laiko, priima tai kaip pagarbos ženklą. Tas, kas nusivedė sūnų prie ežero, leido jam valandą pliuškentis vandenyje, o paskui padėjo rinkti akmenėlius – suteikė vaikui nepamirštamą patirtį. Kas yra paskubomis nupirktas žaislinis lėktuvas, palyginti su tuo?
Neturite tam nei tarnų, nei paramos, nei laisvo laiko? Jūs klystate. Buitinė technika yra jūsų tarnai. Ramybė yra jūsų parama. Viskas, ko jums nereikia, yra jūsų laisvalaikis.
Daugelyje šeimų svarbiausia problema yra vaikų sunkumai bendraujant su kitais šeimos nariais, bendraamžiais, mokytojais ir autoritetais. Dažnai su tuo susijęs agresijos pažabojimo klausimas.
Bendrauti su vaikais yra tarsi vaikščioti peilio ašmenimis – dešinėje ir kairėje yra bedugnės.
Kokios yra žmonių agresijos priežastys? Žmogaus grobuoniškame instinkte? Ar neviltyje dėl egzistencijos absurdo? Norėčiau pasiūlyti savąjį variantą: pamatiniame jausme, kad esu nieko vertas. Iš kur kyla šis jausmas? Iš pagarbos trūkumo, kurį patiriame visą gyvenimą.
Vaikystės neurozės tam tikra prasme yra simptomas, priešingybė vaikystės negerbimui. Neurotiški vaikai dažnai būdavo pernelyg stipriai apkabinti, o apleisti vaikai auga kaip piktžolės lauke. Neurotiški vaikai viską priima pernelyg asmeniškai, bijodami bet kokios galimos kančios. Apleisti vaikai į nieką nežiūri rimtai, be jokio gailesčio jie pasirengę skaudinti save ir kitus.
Vaikų auginimas primena vaikščiojimą peilio ašmenimis – į dešinę ir į kairę driekiasi bedugnės. Vienintelis dalykas, galintis išlaikyti globėjus ant peilio ašmenų, yra pagarba vaikui. Tie, kurie gerbia savo artimuosius, jų nepaliks, jais rūpinsis, ir tai neleis jiems nukristi į bedugnę „kairėje”. Tie, kurie gerbia savo artimuosius, jų nespaus ir tironiškai neribos, bet suteiks jiems apsisprendimo teisę, ir tai sulaikys juos nuo kritimo į bedugnę „dešinėje”.
Pagarbus požiūris daugeliui tampa gelbėjimosi ratu. Tėvai turėtų mylėti ir gerbti vaikus ne dėl savybių, kurias norėtų juose matyti, bet dėl to, kokie jie iš tikrųjų yra.
Apie autorę:
Elisabeth Lukas – austrų psichoterapeutė, daugiau kaip 130-ies publikacijų, kelių dešimčių knygų autorė.
Parašyti komentarą