5 žingsniai į tikrąjį „AŠ“

Yra įvairių kelių į tikrąjį „AŠ“. Psichologai įvardijo penkis pagrindinius žingsnius, padedančius pažvelgti į savo vidų ir atsiverti pasauliui.

Priimti savo praeitį, susidoroti su emocijomis, atrasti tai, kas iš tikrųjų įdomu ir svarbu, – kelias į save nėra lengvas. Tačiau, neabejojame, tikrai verta juo keliauti.

5 žingsniai link savojo „AŠ“

SUSITAIKYMAS SU PRAEITIMI

Mūsų asmenybė jau apima mūsų tėvų ir kitų žmonių, su kuriais tapatinamės, pasirinkimus. Negalime būti savimi, jei drovimės ar bijome praeities kartų palikimo. Tačiau norint atsikratyti šios naštos – reikia laiko.

Kai kurie žmonės tik sulaukę trisdešimties metų pradeda stengtis gyventi savo gyvenimą, nelygindami savo pasiekimų su to paties amžiaus tėvų pasiekimais.

Kiti iki keturiasdešimties metų neatsikrato gėdos dėl alkoholikės motinos ar šeimą palikusio tėvo. „Būti tikru“ taip pat nėra lengva, nes, kaip sako sociologas Vincentas de Goljacas, „individas linkęs tapti jį suformavusios istorijos herojumi“.

Svarbu ne nustatyti tiesą, o ramiai suvokti tai, ką žinome.

„Istorikai žino, kad tiesos nėra, – aiškina jis. – Istorija, ypač mūsų pačių, yra pasakojimas, t.y. subjektyvus konstruktas, apimantis ir mūsų subjektyvias nuomones. Svarbu ne nustatyti tiesą, bet ramiai suvokti tai, ką žinome.“ Mūsų užduotis – istorijos, sociologijos ir psichologijos metodais ištirti mūsų protėvių gyvenimo faktus ir jų veiksmus.

Šis darbas leidžia mums geriau suprasti jų motyvus ir pašalinti kai kurių jų sprendimų dramatizmo aureolę. Galime išsiaiškinti, kodėl šeimoje atsirado kokia nors paslaptis ar psichikos liga, ir sumažinti kaltės jausmą, kurį mums kartais sukelia šeimos istorija.

SAVIREALIZACIJOS SIEKIS

Susitaikymas su praeitimi yra tik pirmas žingsnis. Net blaiviai ir ramiai priimdami save ir savo praeitį galite jaustis tarsi gyvenantys savo gyvenimo paraštėse. 38 metų Kristina prisipažįsta, kad dar nerado tokio darbo, kuris leistų jai visiškai atsiskleisti.

„Savastis yra tai, kas būdinga kiekvienam žmogui nuo pat gimimo, – aiškina Jungo psichoterapeutė Tatjana Rebeko, – tai unikalus ir nepakartojamas dalykas, esantis kiekviename iš mūsų.“

Atrasti save, rasti gyvenimo prasmę, tapti pilnaverčiu – tai bet kokių egzistencinių ieškojimų tikslas.

Krizės, problemos, su kuriomis susiduriame, rodo, kuria kryptimi turime eiti, kur yra mūsų silpnosios vietos. Svarbu į problemas žiūrėti kaip į pagalbininkus ir tikėti savo gyvenimo likimu. Kelias į savirealizaciją prasideda nuo pasitikėjimo savimi, savo jausmais, patirtimi ir svajonėmis.

Kai jaučiame, kad darbas neleidžia mums įgyvendinti giliausių siekių, prarandame entuziazmą, norą kurti, taigi – ir gyvenimo džiaugsmą. Jei pasitenkinsime tik vykdydami kitų nurodymus, rizikuojame susirgti depresija.

Kad geriau suprasčiau save, verta apmąstyti keturis profesinio gyvenimo aspektus: talentą (tai, kas man gerai sekasi), aistrą (tai, ką mėgstu daryti), būtinybę (įsipareigojimus, į kuriuos turiu atsižvelgti) ir prasmę (ar darbas atitinka mano įsitikinimus).

Analizuodami šiuos veiksnius savo atžvilgiu, galime rasti vieną ar kelias sritis, kuriose jie visi yra susiję. Jei mums tai pavyksta, patiriame didelį pasitenkinimą dėl to, kad sutampa tai, ko norime, ir tai, kas realu – mūsų vidinis pasaulis ir praktinė veikla.

SUSIDOROJIMAS SU EMOCIJOMIS

Emocijos – tai dar vienas kelias į mūsų vidų. Ypatingą dėmesį į savo emocijas turime atkreipti tada, kai jos iš pirmo žvilgsnio atrodo neadekvačios: atrodo, kad viskas gerai, bet staiga pajuntame liūdesį ar nepaaiškinamą nerimą…

„Puikiai save kontroliuoju ir galiu elgtis labai sklandžiai, nerodydamas nė menkiausio liūdesio ar pykčio požymio“, – sako 29 metų Povilas. – „Bėda ta, kad nesiklausau savęs ir savo jausmus suvokiu tik tada, kai jie prasiveržia“.

Dažnai emocijos išreiškia poreikius, į kuriuos nekreipiame dėmesio: būti suprastam, pripažintam, gerbiamam.

Kai mus užvaldo emocijos, verta savęs paklausti: ką jos mums nori pasakyti? Geriau nereaguoti iš karto į tai, kas mus įskaudino, ir palaukti, kol galėsime išreikšti emocijas žodžiais.

„Turite pasitikėti savo emocijomis, – sako šeimos terapeutas Borisas Šapiro. – Jos daug tiksliau nei veidrodis paaiškina, kaip mes jaučiamės. Kai esame laimingi ar liūdni, nustebę ar pikti, mūsų jausmai būtinai turi priežastį.“

Dažnai emocijos išreiškia poreikius, į kuriuos nekreipiame dėmesio: būti suprastam, pripažintam, gerbiamam. „Į emocijas reikia žiūrėti rimtai, – tęsia Borisas Šapiro, – į jas reikia žiūrėti kaip į pranešimą, kurį reikia iššifruoti.“

GEBĖJIMAS IŠREIKŠTI „SAVO TIESĄ“

Nuo vaikystės esame mokomi sakyti tiesą, tačiau dažnai pamirštame, kad kiekvienas turi savo tiesą, kurią nelengva išreikšti. 33-ejų Darija sako, kad jaunystėje ji mėgdavo save išreikšti sakydama viską, kas tik ateidavo į galvą: „Dažnai mano žodžiai būdavo įžeidžiantys ir nepadorūs. Na ir kas, galvojau, bent jau esu „vientisas“ žmogus, neišduodu savęs.“

„Būti teisingam – nereiškia sakyti viską“, – komentuoja egzistencinė terapeutė Svetlana Krivcova. – Galite kalbėti apie patirtį, kurią matote kitame žmoguje, arba apie įspūdį, kurį jis jums padarė. Tai taip pat bus tiesa, bet ji nekenks kitam asmeniui“.

Kartais tiesos sakymas yra savotiška iniciacija: kai sakome ne tai, ko iš mūsų tikimasi, bet tai, ką jaučiame, suvokdami, kiek tai kainuos. Pvz.: pasakydami viršininkui, kad su juo nesutinkate ir nesate pasirengęs vasarą neiti atostogų, tuo pat metu žinote, kad turite vaikų ir jie turi savo tiesą: jie nori praleisti atostogas su tėvais.

Turite ieškoti žodžių, kurie atspindi mintį ar būseną, ir kartu gerbti asmenį, kuriam tie žodžiai skirti.

Tikrumas reikalauja tam tikrų pastangų – tiek pasirenkant formą, tiek kalbant apie mūsų teiginio prasmę. Turime ieškoti žodžių, kurie atspindėtų mūsų mintis ar būseną, ir kartu gerbti asmenį, kuriam tie žodžiai skirti. Formoje turėtume stengtis kalbėti pirmiausia apie save, o ne apie asmenį, su kuriuo kalbamės, vartoti žodį „aš“, o ne „tu“, nes mūsų jausmai yra vienintelė mums prieinama tiesa.

Iš esmės turime pripažinti savo pažeidžiamumą, tai, ką visuomenė laiko silpnybe. Tiesa apie savo trūkumus (bet be savigailos ar narcisizmo) prideda grožio mūsų asmenybei, jei jų neslepiame, o stengiamės juos ištaisyti.

APSISPRENDIMAS UŽMEGZTI INTYMIUS SANTYKIUS

Intymumas – tai sritis, kurioje galime atrasti save, nes jis apima gebėjimą įsileisti kitą žmogų į savo teritoriją, neapsimetinėjant ir nelaikant jo įsibrovėliu. Ir atvirkščiai, turime išdrįsti įžengti į kito teritoriją, kad priimtume ir mylėtume jį tokį, koks jis yra.

„Gyvenimas kartu man padeda būti savimi“, – įsitikinusi 34 metų Viktorija. – Tačiau galbūt čia yra ir atvirkštinis ryšys: būtent dėl to, kad išmokau priimti save, galėjau nuspręsti gyventi kartu su savo draugu.“

Nuoširdumas reikalauja pasitikėjimo (tiek artimuoju, tiek savimi) ir kartu jį stiprina.

„Svarbu suprasti bendravimo metu kylančius jausmus, būsenas ir poreikius. Dažnai svarbiausia yra noras įtikti, o tada atidžiai stebime pašnekovą, „apskaičiuojame“ jį, – aiškina šeimos psichoterapeutė Anna Varga. – Ir jūs gaunate kelią į jį, o ne kelią į save.

Kad santykiai būtų tikrai intymūs, turime draugams ir šeimos nariams papasakoti apie savo tikrąsias mintis, jausmus ir troškimus. Nuoširdumas reikalauja pasitikėjimo (tiek artimuoju, tiek savimi) ir kartu jį stiprina.

„Tačiau išgirsti ir suprasti vienas kitą niekada nėra lengva, – tęsia Anna Varga, – tam reikia pastangų. Be grįžtamojo ryšio neįmanoma suprasti, kas esate, o kad jį gautumėte, turite atsiverti kitiems. Kad bendravimas iš tiesų padėtų suprasti save ir kitus, reikia įveikti nuosprendžio baimę ir pripažinti, kad nesupratimas, nusivylimas ir nepasitenkinimas taip pat yra intymumas.

Be nuoširdumo bendravimas nėra tikras.“

---

Taip pat skaitykite:

• Kokia gyvenimo prasmė: klausimas, į kurį nėra atsakymo?
• 6 spąstai, kurie neleidžia gyventi savo gyvenimo