Psichopatiniai asmenybės bruožai – beširdiškumas, empatijos stoka, polinkis į manipuliacijas ir kt. – kelia ne tik visuomenės, bet ir mokslininkų susidomėjimą. Kaip susiformuoja tokia asmenybė? Ar ji „išmokstama“, ar įrašyta mūsų genuose? Naujausi tyrimai pateikia intriguojantį ir kiek neraminantį atsakymą.
Tamsioji triada: psichopatija, narcisizmas ir makiavelizmas
Psichopatija dažnai nėra izoliuotas reiškinys – ji glaudžiai susijusi su kitais dviem „tamsiosios triados“ komponentais: narcisizmu ir makiavelizmu. Visi šie bruožai siejami su išoriniu žavesiu, manipuliatyvumu, egoistiškumu ir emociniu šaltumu. Tokie žmonės geba lengvai įtikinti kitus, tačiau jų veiksmai dažnai grindžiami savanaudiškais motyvais ir empatijos stoka.
Psichopatiniai asmenys pasižymi ypatingu nejautrumu – jų neveikia kitų emocijos, jie nemano esantys atsakingi už savo veiksmus, ir dažnai nepajunta nei kaltės, nei gailesčio. Šie bruožai, nors ir reti ekstremaliose formose, kai kuriuose žmonėse gali būti pastebimi jau vaikystėje ar paauglystėje.
Ką sako mokslas apie paveldimumą?
Vienas iš pagrindinių klausimų – ar tokie asmenybės bruožai atsiranda vien dėl aplinkos įtakos, ar vis dėlto yra įrašyti mūsų genetiniame kode?
Atsakymą pateikia keli svarbūs tyrimai. Žurnale Psychopathy and Criminal Behavior publikuoto tyrimo autoriai nurodo, kad psichopatinių bruožų paveldimumo rizika gali būti nuo vidutinės iki didelės. Dar svarbesnis yra tyrimas, publikuotas Journal of Child Psychology and Psychiatry, kurio metu buvo analizuoti daugiau nei 600 dvynių porų duomenys. Rezultatai atskleidė, kad genetiniai veiksniai gali lemti net iki 80% psichopatinių bruožų variacijos.
Tai reiškia, kad žmogus gali gimti turėdamas stiprų polinkį į šiuos bruožus – tačiau tai nereiškia, jog jis būtinai taps psichopatu. Genai nulemia galimybę, bet ne rezultatą.
Aplinka – galingas formuotojas
Svarbu suprasti: paveldimumas nėra lemtis. Net turėdami polinkį į psichopatinį elgesį, žmonės gali tapti visai kitokiais – priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje jie auga, kokius ryšius kuria, kokias vertybes ugdo.
Pavyzdžiui, mylintys ir saugūs santykiai vaikystėje gali sustiprinti empatiją ir moralinį atsakomybės jausmą. Tuo tarpu traumuojanti, nestabili aplinka gali suaktyvinti genetinį polinkį ir paskatinti psichopatinio elgesio pasireiškimą.
Paveldimumas – dar ne nuosprendis
Psichopatiniai bruožai gali būti paveldimi – tai patvirtina moksliniai tyrimai. Tačiau genetika nėra nuosprendis. Ji veikia kaip potencialas, kurį galima sušvelninti, nukreipti ar net neutralizuoti palankiomis sąlygomis. Tai kviečia ne į baimę, o į sąmoningumą: stebėkime, kaip auga mūsų vaikai, kokias vertybes jie įgyja, kokią paramą gauna. Nes būtent aplinka dažnai tampa raktu, kuris atrakina arba užrakina genetinio paveldėjimo duris.
