Įsivaizduokite, kad auginate gležną gėlę šiltnamyje. Ji klesti, gražiai žydi, bet vieną dieną šiltnamis sugriūva. Ar gėlė išgyvens atšiauriame vėjyje ir lietuje? Lygiai taip pat yra ir su vaikais. Ar per daug juos saugodami, mes nepaverčiame jų gležnomis gėlėmis, nepasiruošusiomis gyvenimo audroms?
Kuo mažiau informacijos apie išorinį pasaulį ir sąveikos visuomenėje pagrindus vaikas gauna, tuo labiau jis nėra pasirengęs suaugusiųjų gyvenimui
Net geriausi ketinimai gali sukelti blogas pasekmes. Daugeliu atvejų pagrindinė noro apsaugoti vaiką nuo realybės priežastis yra noras pratęsti laimingą jo vaikystę.
Kuo labiau suaugusieji stengiasi apsaugoti vaiką nuo jį supančio pasaulio, tuo labiau tikėtina, kad jis bus psichologiškai nepasiruošęs susidurti su ateityje laukiančia realybe. Reikėtų suprasti, kad nuolat stebėti vaiką ir būti šalia jo yra neįmanoma. Vaikas auga, vystosi, plečia kontaktų ratą. Atsidūręs bendraamžių aplinkoje, jis gali pasijusti pašaliniu ar net tapti atstumtuoju, nes aplinkiniai šaipysis iš jo „pasakų pilių“ ir „rausvų akinių“. Susidūręs su žiaurumu ir neteisybe vaikas patirs didžiulę psichologinę traumą. Net ir suaugusiųjų iliuzijų naikinimas nelieka nepastebėtas, o vaikui tokiomis akimirkomis griūva visas pasaulis, kuriame jis anksčiau gyveno.
Realybės „slėpimas“ nuo vaikų, dažniausiai, būdingas suaugusiems, kurie vaikystėje patyrė psichologines traumas. Tėvai nesąmoningai stengiasi išvengti tokių situacijų pasikartojimo savo vaiko gyvenime. Ar toks elgesys yra teisingas? Ne. Tai, kad mes neaptarinėjame problemos, nepadaro jos netikra. Vaikas turi suvokti pavojų ir žinoti, kaip elgtis tokiose situacijose.
Kaip parengti vaiką gyvenimo iššūkiams?
Nenorėčiau, kad iš viso to, kas pasakyta, susidarytumėte įspūdį, kad mes siūlome jūsų vaikui nuo kūdikystės sakyti, kad gyvenimas yra sunkus ir pavojingas. Jokiu būdu!
Viskas turi būti daroma su sveiku protu. Vaikas turėtų gauti visą informaciją savo amžiui tinkama forma. Ir čia mums į pagalbą ateina pasakos. Prisiminkite kai kurių iš jų siužetus – tai tikri išgyvenimo trileriai! Kad ir „Raudonkepuraitė“. Klausydamasis tokios pasakos, vaikas sužino, kad gyvenime gali būti pavojingų situacijų.
Ar vaikai pasirengę priimti informaciją apie mirtį?
Iš karto išsiaiškinkime keletą pagrindinių dalykų:
- Nereikia vaiko sieti su „mažu suaugusiuoju“. Vaikai daug ką suvokia visiškai kitaip nei suaugusieji.
- Vaiko psichika turi pakankamai tvirtus gynybos mechanizmus. Todėl, pavyzdžiui, kai kurias pasakas, kurios suaugusiems sukelia pasipiktinimą, vaikai suvokia ramiai, iš jų semdamiesi skirtingo pobūdžio informacijos.
- Nepateikite savo vaikui iš karto daug sudėtingos neigiamos informacijos, ypač jei jis dar neuždavė jums klausimų apie mirtį. Bet jei jam jau kilo tokių klausimų, tada nesistenkite nukreipti temos kita linkme. Tiesiog diskusijos formatas turėtų būti prieinamas vaikui.
Ką turime omenyje sakydami „prieinamas formatas“? Apie mirtį galite kalbėti naudodamiesi gyvūnų ar augalų pavyzdžiu. Tai neturėtų būti dviejų žodžių istorija: „pasodino medį, kai jis užaugo – jį nukirto“ arba „šuo gimė, o paskui nugaišo“. Papasakokite apie tai, kaip sėklos dygsta, kaip medis auga ir stiprėja, kaip jis žydi kiekvieną pavasarį, kaip jame gyvena paukščiai, vabzdžiai ir pan. Tas pats pasakytina apie gyvūnus – kiek gražių ir įdomių dalykų nutinka kiekvieno gyvo padaro gyvenime. Ir visa tai palengva veda į tai, kad anksčiau ar vėliau ateina gyvenimo pabaiga. Tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog taip veikia pasaulis.
Mes negalime apsaugoti vaiko nuo visko, kas negero ar bauginančio vyksta pasaulyje. Bet mes negalime ir viskam jo paruošti. Todėl tiesiog mylėkite savo vaikus, rūpinkitės jų laiminga vaikyste, tačiau nepamirškite, kad jūsų vaikas turi būti pasirengęs gyvenimui!
Parašyti komentarą