Psichologinės vaikystės traumos ir kaltės jausmas gali mus ilgai laikyti savo „rankose”, neleisdami tapti laimingais santykiuose su mylimu žmogumi. Kodėl taip nutinka ir kaip kovoti su įsišaknijusiomis nuostatomis?
Visi nori būti laimingi ir mylimi, bet ne visi leidžia sau būti laimingais ir mylimais. Atrodytų, kaip tai gali būti? Ar galime savanoriškai pasirinkti netinkamus partnerius arba apskritai uždrausti sau užmegzti santykius su priešingos (arba ne) lyties atstovais? Ar galime tikėti, kad esame neverti meilės, ir toliau likti toksiškuose santykiuose, kuriuose yra vietos nuvertinimui, grubumui ir apgaulei? Pati mintis apie tai atrodo nenatūrali, bet, deja, tokios istorijos nėra neįprastos. Pabandykime suprasti, kodėl taip atsitinka.
KODĖL MANOME, KAD ESAME NEVERTI MEILĖS?
Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų vaikas save pažįsta per motiną. Jos reakcijos, žvilgsnis, fizinis kontaktas su kūdikiu, šypsena ir visos jos su vaiku susijusios emocijos sudaro dėlionę ir atsako į klausimus: „Kas aš esu?”, „Koks aš esu?”, „Kaip aš jaučiuosi?”, „Ar esu reikalingas?” Taip pamažu kiekvienas iš mūsų pradeda susidaryti savo tikrojo „aš” idėją. Tai yra savęs pažinimo ir vertinimo per kitus žmones, pirmiausia per tėvus ir artimiausius žmones, rezultatas.
Tačiau ne visi tėvai yra jautrūs savo vaikams. Tai priklauso nuo jų pačių emocinės brandos. Kai kurie iš mūsų vaikystėje susidūrėme su prievarta, manipuliacijomis, nepagrįstais reikalavimais.
Svarbu prisiminti, kad vaikai iki tam tikro amžiaus nesugeba iki galo suprasti priežasties ir pasekmės ryšių ir kaltina save dėl tėvų veiksmų. Stengdamasis būti „geras” ir „patogus” tėvams, vaikas gali susikurti klaidingą savęs suvokimą, vadinamąjį „netikrąjį aš”. Tada jis tarsi gyvena ne savo, o kažkieno kito gyvenimą, stengdamasis įtikti tėvams ir pelnyti jų meilę.
Visa tai skaudina ir nesąmoningu lygmeniu formuoja tokius įsitikinimus:
„Nesu pakankamai geras”,
„Aš nenusipelniau būti laimingas”,
„Aš nesugebu dovanoti meilės kitiems”,
„Neturiu teisės į abipusiškumą”,
„Mane būtinai paliks arba apgaus”,
„Turiu toleruoti partnerio smurtą, nes taip vaikystėje elgėsi mano tėvas ar motina“.
KAIP LEISTI SAU MYLĖTI IR BŪTI MYLIMIEMS?
Tėvų tarpusavio santykių scenarijus palieka įspaudą, todėl kai kurie žmonės, norėdami išgyventi traumines vaikystės patirtis, vėl ir vėl ieško į tėvus panašių partnerių. Kas gali padėti sukurti naują santykių scenarijų?
Suvokimas, kad esate mylimas ir reikalingas
Tai gražiausia, ką tėvai gali duoti vaikui. Pasakykite sau: „Gyvenimas yra kitoks ir situacijos skiriasi. Ne mano kaltė, kad mano tėvai barėsi, nesutarė ar nusprendė skirtis. Jie ir toliau mane myli, kiek tik gali. Jų požiūris į mane nepasikeitė.“ Taip padėsite sau susikurti tvirtą vidinę atramą, kuria galėsite pasikliauti bet kokiose sudėtingose gyvenimo situacijose.
Suvokimas, kad niekas negali atimti iš mūsų teisės į laimę
Mes gimstame su šia teise, tik turime leisti sau ja naudotis. Tada galėsime užmegzti santykius su žmogumi, kuris atsakys tuo pačiu ir išmoks pažinti mūsų tikruosius troškimus ir jausmus. Galėsime nuoširdžiai gyventi savo gyvenimą.
Parašyti komentarą