“Atsiprašau”: kaip tinkamai atsiprašyti?

Kodėl sunku prašyti atleidimo ir kodėl atsiprašymas ne visada skamba įtikinamai? Pateikiame taisykles, kurios banalius žodžius paverčia įrankiais, padedančiais veiksmingai atkurti pasitikėjimą ir pagarbą santykiuose.

ATSIPRAŠYMAS

Gebėjimas pripažinti kaltę ir atsiprašyti yra vienas iš brandaus žmogaus bruožų. Tačiau kartais patys atsiprašymai klaidingai suvokiami tik kaip svarbi sociokultūrinių normų dalis. Nuo vaikystės esame mokomi sakyti: “Atsiprašau, aš nenorėjau to pasakyti/padaryti“.

Deja, įgūdis tinkamai atsiprašyti ne visada išsiugdomas ir dažnai užstringa “aš nenorėjau” lygmenyje. Štai kodėl suaugusiųjų atsiprašymai kartais skamba banaliai – lyg vaikiškas paplepėjimas.

KODĖL MUMS TAIP SUNKU ATSIPRAŠYTI?

Tai reiškia, kad reikia pripažinti, jog klydome ir buvome neteisūs. Ir reikia drąsos pripažinti, kad nesi tobulas. Vaikystėje iš mūsų buvo reikalaujama atsiprašyti, buvome verčiami eiti pamąstyti apie savo elgesį arba grasinama atimti saldumynus ar neleisti žiūrėti animacinių filmukų. Dėl to sociokultūrinės normos buvo ne įsisąmonintos, o primestos iš išorės ir lydimos nesupratimo, nepilnavertiškumo ir apmaudo jausmų.

„Galingi“ suaugusieji reikalauja iš vaiko to, ko jis nenori ar dar negali suprasti, ir daugelis iš mūsų internalizuoja pažeminimo jausmą kartu su įgūdžiu atsiprašyti.

Siekdami išvengti pažeminimo jausmo, suaugusieji ne visada pasirenka tinkamas frazes. Tikriausiai esate girdėję: “Atsiprašau, jei tave įskaudinau” arba “Atsiprašau, bet manau, kad…”. Kartais jas sakome nesąmoningai, nesuvokdami, kad šie “jeigu” ir “bet” rodo nenuoširdumą. Jie slepia kalbančiojo netikrumą dėl to, kad jis tikrai atsiprašo ir supranta, kaip įžeidė kitą žmogų.

Yra didelis skirtumas tarp “atsiprašau” ir “atleisk man, prašau”. Pirmuoju atveju kreipiamės į save ir tai yra labiau formalus socialinių konvencijų vykdymas. Antruoju atveju kreipiamės į asmenį, kurio jausmai buvo įžeisti. Tai daug sunkiau, nes taip tampame pažeidžiami: kitas asmuo gali nepriimti atsiprašymo.

KODĖL MES TAI DAROME?

Kodėl apskritai prašome atleidimo? Pabandykite užduoti šį klausimą sau arba pažįstamam žmogui ir greičiausiai išgirsite tokį atsakymą: “Todėl, kad suklydau / buvau neteisus” arba “Tai buvo vienintelis teisingas / brandus / atsakingas sprendimas”. Štai kur problema: tokie motyvai neatspindi to, ko turėtų būti siekiama atsiprašymu.

Pagrindinis tikslas turėtų būti bandymas kažką ištaisyti, atitaisyti emocinę žalą ir pateikti nuoširdų atsiprašymą. Kad atsiprašymas būtų veiksmingas, jis turi būti orientuotas į kito asmens jausmus ir poreikius, o ne į mus pačius. Dažnai mes nesistengiame padėti kitam asmeniui pasijusti geriau, o stengiamės, kad gerai jaustumėmės patys.

VEIKSMINGO ATSIPRAŠYMO RAKTAS

Atsiprašymas – tai priemonė, kurią naudojame norėdami prisiimti atsakomybę už savo veiksmų pasekmes ir žengti žingsnį link pasitikėjimo ir pagarbos atkūrimo. Kad atsiprašymas būtų veiksmingas, jį turi sudaryti šie komponentai:

• Aiškiai suformuluota žinutė “Atsiprašau”.
• Apgailestavimo dėl to, kas įvyko, išraiška.
• Pripažinimas, kad buvo pažeistos socialinės normos ar lūkesčiai.
• Užuojautos išraiška.
• Prašymas atleisti.

Svarbiausias iš šių komponentų, kurį dažnai pamirštame, yra užuojautos išreiškimas. Kad kitas asmuo mums atleistų, jis turi matyti, jog sugebėjome pripažinti ir užjausti tai, ką jam teko patirti. Tai padaryti įtikinamai yra sunkiau, nei gali atrodyti. Pažvelkime į pavyzdį.

PAVYZDYS 

• Situacija

Turėjote įtemptą dieną darbe ir namo grįžote siaubingos nuotaikos. Jau vėlu, o jūs jaučiatės pernelyg sugniuždytas ir irzlus, kad eitumėte į artimo draugo gimtadienio vakarėlį. Taip pat jaučiate, kad geriau laikytis atokiau nuo žmonių ir nėra prasmės gadinti nuotaiką aplinkiniams.

Kitą rytą atsibundate su kankinančiu kaltės jausmu, kuris dar labiau sustiprėja, kai pradedate analizuoti situaciją ir suvokiate, kad net nepaskambinote draugui, kad įspėtumėte jį, jog neateisite.

• Sprendimas

Į ką turėtumėte atsižvelgti, kad jūsų atsiprašymas būtų veiksmingas? Prieš tęsdami skaitymą, sudarykite savo sąrašą punktų, kuriuos paminėtumėte pokalbyje su draugu.

Penki svarbiausi teiginiai tam, kad atsiprašymas būtų veiksmingas:

• Atleisk, prašau.
• Aš tikrai labai atsiprašau! Vakar neatėjau į tavo gimtadienio vakarėlį.
• Turėjau siaubingą dieną, buvau tiesiog išsekęs ir tiesiog nuėjau namo miegoti. Bet tai visiškai nepateisina to, kad nepasirodžiau ir net nepranešiau tau. Galiu tik įsivaizduoti, koks tu buvai nusiminęs ir nusivylęs, koks įskaudintas ir koks piktas ant manęs galėjai būti.
• Žinau, kokia svarbi tau buvo ši šventė ir kiek daug pastangų įdėjai jai pasiruošti. Turbūt laukei, kada pasirodysiu, ir nerimavai. Tikiuosi, kad galėjai mėgautis švente, bet jaučiuosi kaltas, kad mano savanaudiškas elgesys galėjo paveikti tavo nuotaiką. Apgailestauju, kad kaip draugas negalėjau būti šalia ir dalytis švente su tavimi.
• Suprantu, kad tai gali užtrukti, bet tikiuosi, kad man atleisi.

Nors pripažinti savo klaidas neatrodo lengva, tai ne tik padeda pataisyti santykius, bet ir sumažinti kaltės jausmą. Nepamirškite, kad empatijai išreikšti reikia praktikos ir verta to išmokti. Be to, jei prisiminsite, kad neprivalote to daryti vien tam, nes kažkada vaikystėje buvote priverstas tai daryti, bet tikrai to norite, nes nuoširdžiai atsiprašote ir vertinate santykius, jums bus lengviau rasti tinkamus žodžius.