Jiems patinka būti kompanijoje, bet jie neprieštarauja vakare pabūti namuose su knyga. Jie nemėgsta ilgai būti dėmesio centre, bet mielai užmezga pokalbius. Jie – ambivertai. Ir galbūt jų tarp mūsų ne taip jau mažai…..
Ambivertiškumas
Dauguma psichologinių intravertiškumo ir ekstravertiškumo testų ne tiek padeda mums suprasti save, kiek siūlo pasirinkti vieną iš dviejų pusių. Net jei atsakinėdami į klausimus nuolat svyruojame nuo vienos pusės prie kitos, rezultatas vis tiek būna toks, kad mums priklijuojama arba vienos, arba kitos pusės etiketė.
Jei esame priskiriami vienai iš pirmųjų, aišku, kad esame linksmi, aktyvūs, mėgstantys rizikuoti ir greitai keistis. Jei prie antrųjų – tiesiog turime būti atsargūs, savarankiški ir darbštūs tyleniai.
Tačiau ką daryti, jei mūsų savęs suvokimas neatitinka nė vieno iš šių stereotipinių įvaizdžių?
Tokiu atveju mus veikiau galima vadinti ambivertais (nuo lotynų kalbos žodžio ambi – „iš abiejų pusių”) – žmonėmis, kuriems daugiau ar mažiau būdingi abiejų tipų bruožai. Tiksliau – kurie, priklausomai nuo situacijos ir aplinkos, gali pasireikšti skirtingai.
VIDURINIS KELIAS
Kas leidžia vieną žmogų vadinti ekstravertu, o kitą – intravertu? Psichologas Marty Laney mano, kad pagrindinis skirtumas yra būdas, kuriuo papildome energiją. Ekstravertai energijos pasikrauna bendraudami su kitais žmonėmis ir įgydami naujos patirties, o intravertams reikia ramybės, tylos ir vienatvės tam, kad atsigautų. Tačiau šis skirstymas iš tikrųjų yra labai savavališkas, ir daugeliui iš mūsų reikia ir vieno, ir kito skirtingu laipsniu.
Laney siūlo kalbėti apie ekstravertiškumą ir intravertiškumą kaip apie du vieno energijos kontinuumo galus. Jei tai prilygintume spalvų temperatūros skalei, kur kraštutinė intraversija atitinka mėlyną, o ekstraversija – raudoną spalvą, kažkur per vidurį, tarp geltonos ir žalios spalvos atspalvių, yra tie, kuriuos galima vadinti ambivertais.
Pats Karl Gustav Jung, sąvokų „ekstravertas” ir „intravertas” autorius, nurodė tarpinę padėtį tarp jų: „Šiai pozicijai priklausantis asmuo „yra veikiamas ir išorės, ir vidaus. Jis priklauso didžiulei vidurinei grupei, kurios vienoje pusėje yra tie, kurių motyvaciją daugiausia lemia išorinis objektas, o kitoje – tie, kurių motyvacija formuojasi iš vidaus”. Be to, Jung manė, kad kraštutinės nuostatos iš dalies išsilygina, kai prisitaikome prie visuomenės reikalavimų.
IDEALŪS PARDAVĖJAI
Šiuolaikinio pasaulio ritmas palankus ekstravertams. Bent jau anksčiau taip manėme. Knygose apie motyvaciją ir sėkmės istorijas dažniausiai minimas atvirų, drąsių ir charizmatiškų lyderių, tokių kaip Steve Jobs, „Apple” įkūrėjas, likimas. Tačiau ekspansyvus elgesys ne visada „žaidžia į naudą“ tokiems žmonėms.
Psichologas Daniel Pink savo naujausioje knygoje „Pardavimas mums yra natūralus” cituoja Europos ir Amerikos pirkėjų apklausos duomenis. Tarp labiausiai erzinančių pardavėjų elgesio bruožų dauguma jų įvardijo pernelyg didelį atkaklumą, įkyrumą ir asertyvumą.
Psichologas Adam Grant, Pensilvanijos universiteto profesorius, nustatė, kad pardavimuose ryškūs ekstravertai dažniausiai pasižymi vidutiniškais pasiekimais.
Grant testavo programinės įrangos bendrovės pardavėjus, skirdamas jiems balus ekstraversijos ir intraversijos skalėje (nuo 1 iki 7, kur 1 reiškia stiprius intravertus, o 7 – stiprius ekstravertus), o paskui 3 mėnesius stebėjo jų pažangą.
Intravertams sekėsi prasčiau nei kitiems – jie uždirbo vidutiniškai 120 JAV dolerių per valandą.
Tačiau ekstravertams taip pat sekėsi tik šiek tiek geriau – 125 doleriai per valandą. Geriausiai su darbu susidorojo tie, kurie teste gavo nuo 3 iki 5 balų – jų uždarbis buvo 155 doleriai per valandą.
Pasak Grant, pagrindinė savybė, dėl kurios jiems sekėsi, buvo „gebėjimas apeliuoti į skirtingas elgsenas”, rasti pusiausvyrą tarp noro parduoti produktą ir noro padėti klientams patiems pasirinkti.
Šis apibūdinimas labai artimas „prisitaikymo” sąvokai, kurią Daniel Pink apibūdino kaip „gebėjimą susieti savo veiksmus ir planus su kitais žmonėmis ir kontekstu, kuriame atsidūrėte”. D. Pink mano, kad būtent sąmoningumas leidžia mums veiksmingai perteikti savo idėjas kitiems ir – galiausiai – įtikinti juos mumis patikėti.
PUSIAUSVYROS MENAS
Taigi atrodo, kad ambivertiški žmonės yra tie, kurie geriausiai atsiskleidžia ten, kur reikia lankstumo ir gebėjimo rasti tinkamą požiūrį į žmones. Pagrindinis jų bruožas – noras rasti pusiausvyrą tarp stimuliavimo iš vidaus ir iš išorės. Svarbiausia jiems yra ne socialinių ryšių kiekybė, o kokybė. Būtent tai ir yra didžiausia jų stiprybė.
„Manau, kad mums per daug rūpi, kad į mūsų „tinklus” patektų kuo daugiau žmonių, – sako psichologė Susan Cain. – Tačiau net ir palyginti nedidelis stiprių kontaktų tinklas kartais gali būti naudingesnis už pačią talpiausią kartoteką”.
Ji mano, kad svarbiausia ambivertiškiems žmonėms yra pripažinti savo galimybių ribą ir nebandyti ignoruoti poreikio pasipildyti jėgas.
„Jei nuolat demonstruosite ekstravertiškumą bendraudami su kitais, jie pradės tikėtis tokio elgesio iš jūsų nuolat”, – tęsia Cain. – Ambivertiškumas yra puiki dovana. Svarbu žinoti, koks veikimo tempas jums geriausiai tinka, ir struktūruoti savo gyvenimą taip, kad jame kaitaliotųsi veiklos ir atsigavimo laikotarpiai ramioje aplinkoje.”
Bendraudami su kitais, turėtumėte nebijoti nustatyti ribas. Galite pasakyti, pvz: „Dabar man reikia susikaupti ir pabūti vienam, bet mielai susitiksiu su jumis rytoj ir mes pratęsime pokalbį”.
