Pasitikėjimas, supratimas ir noras spręsti iškilusius konfliktus yra būtini, jei norite sukurti tvirtus ir ilgalaikius santykius su kitu žmogumi. Tačiau svarbiausia tai, kad pora gebėtų palaikyti atvirą dialogą ir aptarti visus jiems rūpimus klausimus.
Meilės išsaugojimo paslaptis
Net stipriausias ryšys yra išbandomas. Bent jau laiku… Iš pradžių jaučiame trauką ir aistrą. Norime pažinti savo partnerį, suartėti. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas prisilietimas sukelia emocijų audrą. Mes jaučiamės puikiai, tačiau tuo pačiu ir nerimaujame. Tarp mūsų dar nėra tikros meilės, o tik įsimylėjimas…
Laikui bėgant meilė bręsta. Mes vis geriau pažįstame vienas kitą. Numatome partnerio reakcijas, nustojame virpėti dėl kiekvieno jo prisilietimo. Aistrą keičia saugumas, o intymumas tampa patikimesnis ir gilesnis.
Po daugelio metų jausmas tampa dar brandesnis. Gilus ir pažįstamas. Mes mažiau stebiname vienas kitą. Šalia saugumo įsitvirtina kasdieniškumas ir nuobodulys. Troškimas ir aistra gali išnykti. Esame artimesni nei kažkada anksčiau, ir tuo pat metu – toli vienas nuo kito. Atrodo, tarsi kažką prarandame ir niekaip nebegalime to rasti.
Būna, kad žmonės šiuo etapu pasirinka neištikimybę. Jie sprendžia stiprių jausmų stokos problemą ne su partneriu, o su kuo nors kitu. Tačiau taip elgdamiesi jie sunaikina kažką brangaus savo gyvenime. Ir dažnai lieka nelaimingi. Tik dabar – dėl kaltės jausmo ir to, kas įvyko, beprasmybės.
Tačiau yra porų, kurie po daugelio bendro gyvenimo metų išlieka įdomūs ir geidžiami vienas kitam. Kaip jiems tai pavyksta ir ar yra universalus receptas? Nemanau… Bet tikėtina, kad tai itin stipriai įtakoja tokia savybė, kaip nuoširdumas. Partneriai, kurie išlieka savimi, nebijo būti tikri ir tam tikrais atžvilgiais pažeidžiami, sugeba vėl ir vėl iš naujo įsimylėti vienas kitą!
Prieš metus sutikau sutuoktinių porą – abiem 45-eri, kartu jie jau daugiau nei dvidešimt metų, o oras tarp jų kibirkščiavo taip, tarsi jie būtų susitikę tik vakar! Kokia jų paslaptis? Visus tuos metus kiekvieną penktadienį jie susėsdavo prie stalo ir aptardavo viską, kas juos neramina. “Aš pykstu ant tavęs”, “Man nepatinka tavo naujoji pažįstama”, “Intymūs santykiai nebeteikia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau”, “Man trūksta laisvės, o tau?”.
Kiekvieną dieną jie priimdavo sprendimą neužmerkti akių į tai, kas tarp jų vyksta, neleisti santykiams nutolti. Jie neignoravo problemų, o kartu jas sprendė. Kad ir kur būdavo, jie rasdavo laiko ir energijos dialogui. Nemanau, kad visus tuos metus buvo lengva laikytis šios tradicijos. Bet jie pasirinko šį kelią! Kyla klausimas: kokį kelią pasirinksime mes?
