Be tikrojo, pase užfiksuoto amžiaus, yra ir subjektyvus amžius – kokių metų mes patys jaučiamės esą. Be abejo, šie skaičiai ne visada sutampa, priešingai, skirtumas dažnai būna gana pastebimas.
„Būdama 10 metų jaučiausi suaugusi. Dabar, artėdama prie 72 metų, jaučiuosi lyg 40-ies ar dar jaunesnė. Kartais net jaunesnė už savo pačios dukrą, o jai 38-eri, – sako Morta. – Viduje jaučiuosi jauna, mėgstu muziką ir šokius, dievinu išmokti ką nors naujo.
O kai žiūriu į anūkus, prisimenu, kad esu močiutė ir kad mano metai tiesiog bėgte bėga. Bet kiekvieną rytą atsibundu žinodama, kad šiandien darysiu tai, kas man patinka.“
Jai antrina Lina: „Būdama 44 metų, patyriau labai didelių pokyčių savo gyvenime: mečiau darbą, daugelyje gyvenimo sričių jaučiau nusivylimą, bet tada vėl prisijungiau prie gyvenimiškojo žaidimo su dvidešimtmetės merginos entuziazmu.“
O štai Ugnė užduoda kitą klausimą: „Man 25-eri, esu jauna ir graži, bet jaučiuosi kaip sunykusi senutė. Kodėl?”
Skirtumas tarp pase nurodyto amžiaus ir to, kurį jaučiame, dažnai yra gana reikšmingas.
„Nėra nieko keisto: mūsų pasąmonė ignoruoja laiką“, – pažymi Christianas Gelsonas, Anžė universiteto psichologijos profesorius, knygos „Mažoji amžiaus psichologija“ autorius, kurioje analizuojamas žmonijos santykis su laiku šiandieninėje visuomenėje.
Pasirodo, kad psichologinis amžius beveik niekada neatitinka biologinio. Jaustis jaunam ar senam nėra amžiaus klausimas. Vaikų kompleksai ir norai mumyse gyvena visą gyvenimą.
Suaugę turime nuolat tartis su tuo žaismingu, užsispyrusiu, žingeidžiu, nuotykių ieškančiu vaiku, kuris gyvena mumyse.
SUBJEKTYVUS AMŽIUS: KOKS JIS?
Norėdami apskaičiuoti savo subjektyvų amžių, atsakykite į šiuos klausimus:
- Širdyje man atrodo, kad man (…) metai.
- Žiūrėdamas į savo kūną, aš duodu sau (…) metus.
- Aš turiu tuos pačius interesus, kaip žmogus, esantis (…) metų.
- Apskritai daugumą dalykų darau taip, tarsi man būtų (…) metai.
Dabar susumuokite rezultatus ir padalykite sumą iš 4 – štai ir atsakymas.
VYRESNIS AR JAUNESNIS?
Amerikiečių tyrinėtojas Robertas Kastenbaumas sukūrė „subjektyvaus amžiaus“ nustatymo skalę, kurioje atsižvelgiama į šias dimensijas: fiziologiją, asmeninius interesus ir aktyvumą.
Savo ruožtu prancūzų tyrėjas ir Paryžiaus, Dauphine universiteto rinkodaros profesorius Denisas Guetas savo ruožtu pakoregavo metodą, kuris gali apskaičiuoti tikrąjį mūsų vidinį amžių.
„Paaugliai mėgsta senti, norėdami įgyti didesnę autonomiją ir laisvę. 22–34 metų „jauni suaugusieji“ jaučiasi vidutiniškai 1,2 metų jaunesni.
O prasidėjus trisdešimt penkeriems atotrūkis didėja – jaučiamės daug jaunesni. Pasirodo, kad kuo vyresnis, tuo širdyje – jaunesnis.“
60-mečiai, kuriuos Guetas vadina „vyresniaisiais hedonistais“, yra pasirengę naujiems atradimams, nuolat įvaldo naują veiklą ir taip „atjaunėja“ 30 metų.
„Kuo vyresni mes, tuo nerealesnis atrodo mūsų pačių amžius. Vaikui metai yra amžinybė. Paaugliams laikas bėga per lėtai, nes jie nori greitai pasiekti brandą garantuojančią nepriklausomybę.
Suaugusiems laikas bėga neįtikėtinu greičiu. Bet pagyvenusiam žmogui atrodo, kad vietoj tikrųjų 50–60 gyvenimo metų praėjo tik 25–30.“
MEILĖ YRA PRIEŠNUODIS NUO VIDINIO SENĖJIMO
Yra žmonių, kurie, būdami 40 metų, „sudeda ginklus“ ir galvoja taip: „Aš jau gyvenau savo gyvenimą, dabar eilė mano vaikams“. Visiška jų priešingybė – pensininkai, vėl stojantys į universitetus ir atrandantys savo norus ir pomėgius. Kokie veiksniai daro įtaką mūsų psichologiniam amžiui?
„Meilė yra geriausias priešnuodis nuo vidinio senėjimo“, – sako Milano psichologas, su senėjimo procesu susijusių problemų ekspertas Dario Lupo. Kitas gyvybiškai svarbus veiksnys yra savivertė.
Meilė taip pat turi įtakos mūsų socialiniam gyvybingumui, visų pirma – mūsų įsitraukimui į socialinį kontekstą.
Savo ruožtu emocinis šokas išprovokuoja beveik automatišką subjektyvaus amžiaus padidėjimą. Atleisti iš darbo pasibaigus karjerai ar mirus mylimam žmogui, mes galime pasenti per kelias valandas.“
Tačiau tie, kurie ir toliau planuoja bei galvoja apie ateitį, vis tiek jaučiasi jauni net ir po neigiamos patirties.
Kieno turėtumėte klausytis? Tiksinčio laikrodžio ar vidinio vaiko, kuris skatina mus gyventi taip, tarsi mūsų lauktų amžinybė? Kiekvienam rinktis pačiam.
Taip pat skaitykite: