Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kaip užauginti optimistiškai į gyvenimą žvelgiantį vaiką?

Darome viską, ką galime, kad paskatintume savo vaikus augti linksmais, pasitikinčiais savimi ir ateitimi žmonėmis. Tačiau ar sugebėsime įskiepyti jiems teigiamą požiūrį į pasaulį, jei patys ne visada taip mąstome?

Mokyklos pamokų tvarkaraštyje tokio dalyko kaip optimistinis auklėjimas – nėra. Namuose, turbūt, taip pat nemokome vaikų būti optimistais. „Dažnai klausiu tėvų, kokias savybes jie nori išugdyti savo vaikams, ir jie nė karto nepaminėjo optimizmo“, – sako psichologė Maria Melia. Kodėl? Tikriausiai daugumai šis žodis reiškia naivumą, kritinio mąstymo stoką, polinkį žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius. Iš tikrųjų gyvenimą optimistiškai regintis požiūris nepakeičia blaivaus tikrovės suvokimo, tačiau jis skatina atsparumą ir norą siekti tikslų.

„Optimistinis mąstymas grindžiamas tikėjimu savimi, gebėjimu rasti kiekvienos problemos sprendimą ir atkaklumu“, – primena pozityviosios psichologijos specialistas John Seimer. Tačiau ar gali tėvai, turintys kitokį, pesimistinį požiūrį į gyvenimą, to išmokyti vaiką?

Viena vertus, vaikai nesąmoningai perima mūsų požiūrį į pasaulį, nuostatas, veiksmus, emocijas. Tačiau, kita vertus, „pesimistas, išmokęs pozityvaus mąstymo principų, greičiausiai taps „išmoktu optimistu“, labiau subalansuotu, atsparesniu sunkumams ir konstruktyviu žmogumi“, – sako John Seimer. Taigi, psichologiškai kompetentingų tėvų galimybės sukurti teigiamą požiūrį į save ir pasaulį yra gana didelės.

Patarimai padesiantys uzauginti optimistiskai i pasauli zvelgianti vaika

Patarimai, padėsiantys užauginti optimistiškai į pasaulį žvelgiantį vaiką

REAGUOKITE Į JO POREIKIUS

Mažas vaikas dar tik atveria pasaulį. Jis ištrūksta iš pažįstamos aplinkos, ragauja, užuodžia kvapus, liečia, žengia pirmuosius žingsnius. Leisti jam ar jai eksperimentuoti yra svarbu, tačiau to nepakanka. „Kad vaikas galėtų mėgautis savarankiškais veiksmais ir neprarastų susidomėjimo tyrinėti, jam reikia suaugusiųjų paramos, savalaikio reagavimo į jo poreikius“, – sako John Seimer. Priešingu atveju jis įpras tikėtis blogiausio – iš pradžių iš artimiausių žmonių, o paskui ir iš viso pasaulio.

Palaikykite jo iniciatyvas, išklausykite, atsakykite į klausimus ir nepamirškite dalytis tuo, kas jus džiugina – supažindinkite jį su muzika, gamta, skaitymu, leiskite jam daryti tai, kas jį domina. Tegul jis auga įsitikinęs, kad gyvenimas kupinas džiaugsmo. To pakanka.

Tikejimas sekme

IŠLAIKYKITE JO TIKĖJIMĄ SĖKME

Vaikas, kuris dažnai susiduria su neįveikiamomis problemomis, kaupia nusivylimo ir bejėgiškumo patirtį ir išsiugdo beviltiškas mintis: „Man niekada nepavyks“, „Net nėra prasmės stengtis“, „Aš nesugebu“ ir pan. Ką daryti tėvams? „Tu esi geras, tu gali tai padaryti“? „Pagirti ir padrąsinti vaiką prasminga tada, kai užduotis yra jo jėgoms, kai jis jau arti rezultato ir jam trūksta tik atkaklumo“, – aiškina John Seimer. Tačiau jei sunkumų kyla dėl žinių ir įgūdžių stokos arba nesupratimo, ką keisti savo veiksmuose, naudingiau ne patapšnoti per petį, o neįkyriai patarti, ką ir kaip daryti, padėti įvaldyti įgūdžius ir (arba) žinias, kurių jam trūksta.

Skatinkite vaiką pajusti, kad bet kokią problemą galima išspręsti savarankiškai (jei jis dės daugiau pastangų, suras daugiau informacijos, išmoks geresnio veikimo būdo) arba su kieno nors kito pagalba. Priminkite jam, kad ieškoti paramos yra gerai, kad daugelį problemų galima išspręsti tik kartu, kad kiti mielai jam padės ir kad apskritai daryti dalykus kartu yra puiku!

ANALIZUOKITE SAVO REAKCIJAS

Ar pastebėjote, ką paprastai sakote savo vaikams, kai jie suklysta ar pasielgia netinkamai? „Mūsų reakcijos daro didelę įtaką mūsų pačių ir mūsų vaiko suvokimui“, – aiškina Maria Melia. Pvz.: suklupo ir nukrito vaikas. Ką jis išgirs? Pirmasis variantas: „Koks tu nerangus! Visi vaikai panašūs į vaikus, tik ne tu“. O antrasis: „Viskas gerai, taip nutinka! Kelias nelygus, todėl būk atidus“.

Arba kitas pavyzdys: vaikas gavo dvejetą. Pirmoji reakcijos galimybė: „Kaip visada. Atrodo, kad tu visiškas kvailys“. Ir antra: „Manau, kad gerai nepasiruošei. Kitą kartą turėtum daugiau dėmesio skirti pavyzdžių sprendimui.“

„Pirmuoju atveju mes įtvirtiname įsitikinimą, kad vaikui visada sekasi blogai ir „viskas, ką tu darai, yra beprasmiška“, – aiškina ekspertė. – O antruoju atveju leidžiame jam žinoti, kad bloga patirtis padės jam susidoroti ateityje. Tėvų teigiama žinia: „Mes žinome, kaip tai išspręsti, nesitraukiame, ieškome galimybių ir pasieksime gerų rezultatų“.

DIEKITE ATKAKLUMO ĮPROTĮ

Dažnas atvejis – vaikas, kuris, susidūręs su nesėkme, atsisako to, ką pradėjo. Kaip išmokyti jį nedramatizuoti klaidų? „Paklauskite jo, kokia, jo nuomone, yra sunkumų priežastis“, – siūlo John Seimer. Padėkite jam suprasti, kad svarbu ne tiek gebėjimai, kiek tai, kad tokiai problemai išspręsti reikia daugiau pastangų, daugiau žinių ir įgūdžių, kuriuos galima įgyti, jei nepasiduosite ir sieksite tikslo.

Ypač svarbu pabrėžti pastangų ir atkaklumo svarbą. „Svarbiausia nepasiduoti! Jei negali to padaryti dabar, galėsi tai padaryti vėliau, kai viską suprasi, ko nors išmoksi ir kas nors tau padės. Pagyrimo nusipelno ne tiek pasiektas rezultatas, kiek įdėtos pastangos: „Puikiai atlikta! Tu taip sunkiai dirbai ir daug ko išmokai! Ir gavai rezultatą, kurio nusipelnei!“ Toks pagyrimas sustiprina mintį, kad atkaklumas padės išspręsti bet kokią problemą.

„Aptardami problemų priežastis, venkite neigiamų palyginimų su kitais žmonėmis“, – primena psichologas. Jei išgirsite iš dukros, kad ji „ne taip gerai piešia kaip Viktorija“, pasakykite jai, kad visi mes skiriamės gebėjimais, įgūdžiais, todėl nėra prasmės lyginti save su kitais. Vienintelis tikrai svarbus skirtumas, kuris galiausiai lemia rezultatus, yra tai, kiek pastangų ir atkaklumo žmogus įdeda siekdamas tikslų.

Lengvas bendravimas

PALENGVINKITE JO BENDRAVIMĄ SAUGIOJE APLINKOJE

Pesimistiškai nusiteikę vaikai gali mažiau bendradarbiauti ir būti santūresni santykiuose su kitais žmonėmis dėl savo neigiamų lūkesčių ir jautrumo atstūmimui. Kartais tai atrodo kaip drovumas. „Droviam vaikui, kuriam sunku bendrauti, naudinga bet kokia patirtis, kuri sustiprina jo teigiamus lūkesčius“, – sako John Seimer.

Visų pirma patys tėvai turėtų vengti neigiamų vertinimų ir dažniau kartu su vaiku prisiminti jo pasiekimus, net ir kuklius. Be to, patartina planuoti bendravimo situacijas saugioje aplinkoje, kurioje vaikas yra priimamas ir gerbiamas, kurioje jis jaučiasi kompetentingas. Tai gali būti užsiėmimai su jaunesniais vaikais arba mėgstamame būrelyje, kuriame vaikui gerai sekasi. Tokioje jaukioje aplinkoje vaikas mažiau bijo kitų kritikos ir vertinimo, patiria daugiau teigiamų emocijų ir įpranta į pasaulį žvelgti su susidomėjimu ir viltimi.

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

Skaitykite panašius straipsnius

Kitas straipsnis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.