Savivertė – tai įsitikinimų sistema, apibūdinanti mūsų asmenybę, mūsų „aš”. Ji daro ypač didelę įtaką mūsų santykiams su visuomene, ypač su partneriais, kuriuos renkamės, ir tuo, kaip jaučiamės šalia jų. Su kokiomis problemomis galima susidurti turint žemą savivertę?
Neigiamos žemos savivertės pasekmės
Praktiškai kiekvienas žmogus turi vidinę asmeninę skalę, pagal kurią vertina savo gebėjimus. Neretai šioje skalėje yra tik du poliai – absoliučiai blogas arba tobulas, ir tarpinių variantų nėra. Tai vadinama juodai baltu (dichotominiu) mąstymu.
Psichologijoje žema savivertė – tai įsitikinimų sistema, pagal kurią savo asmenybę vertiname menkinamai, kaip ydingą, neteisingą ir neatitinkančią tam tikrų standartų. Esmė ta, kad tokią savivertę turintis žmogus mano, kad jis neatitinka „teisingo”, vertingo ir gabaus žmogaus etalonų ir standartų pagal jo paties savybių vertinimo sistemą.
Be abejo, žema savivertė trukdo ne tik gyventi visavertį gyvenimą, bet ir sukelia neigiamų pasekmių santykių atžvilgiu. Kokių?
- ATMETIMO BAIMĖ
Dažnai problemos prasideda partnerio pasirinkimo etape. Neadekvačiai save vertinantis ir labai trokštantis poros asmuo bus linkęs užmegzti santykius su žmonėmis, kurių elgesys jam gali nepatikti. Bijodamas prarasti tą, kuris sutiko būti poroje su „tokiu kaip jis”, jis gali toleruoti nepagarbų elgesį ir sumenkinti arba nepastebėti akivaizdžių partnerio trūkumų. Ypač dažnai toks asmuo atsidurs varginančiuose priklausomybės santykiuose.
- NEPASITIKĖJIMAS SAVO PARTNERIU
Žemą savivertę turintis asmuo gali manyti, kad yra nieko vertas ir neperspektyvus, blogas draugas, nekompetentingas darbuotojas, nepatrauklus mylimasis. Tokios nuostatos skatina nepasitikėjimą ir įtarumą partneriu, nes žmogui reikia nuolatinio įrodymo, kad jis yra mylimas net ir „toks”. Dėl to įsijungia automatinis elgesys: pretenzijos, priekaištai, nepasitenkinimas partnerio dėmesio stoka, nepagrįstas pavydas… Nesaugumas reiškia įsitikinimą, kad aplink yra kur kas tinkamesnių pretendentų į dabartinio partnerio širdį.
- SANTYKIŲ VENGIMAS
Manydamas, kad yra nieko vertas ir nepatrauklus, žmogus gali apskritai vengti bet kokių santykių, kad nebūtų atstumtas ir įskaudintas. Tokia elgesio strategija yra disfunkcinė ir didina nesaugumo jausmą, nes paaštrina savivertės problemas.
- NETVIRTOS ASMENINĖS RIBOS
Asmens įsitikinimai apie save visada turės įtakos jo elgesiui. Bijodamas pasakyti per daug, jis tylės arba kalbės mažai ir tyliai, bijodamas pasirodyti nekompetentingas, vengs sudėtingų užduočių, naujų profesinių iššūkių, nebūdamas tikras dėl savo teisumo, pasitrauks iš konflikto arba prisitaikys prie partnerio nuomonės, kai jam sunku suprasti ir patenkinti savo norus, jis pasikliaus partnerio pasirinkimu.
Todėl partneris, esantis sąjungoje su asmeniu, kurio savivertė žema, ypač jei jis yra narciziškas, dominavimo siekiantis individas, gali pasinaudoti nesaugumu kaip svertu juo manipuliuoti.
- NEĮMANOMAS VYSTYMASIS
Pasitikėjimas savo nesaugumu gali blokuoti poroje esančio asmens tobulėjimą – jis a priori manys, kad neprilygsta partneriui, todėl nėra prasmės stengtis. Viena vertus, esu kvailesnis, man tai nemalonu, bet, kita vertus, nesistengiu ko nors išmokti ir pakilti iki partnerio lygio, neprisiimu atsakomybės už savo pažangą ir dėl to nejaučiu streso.
- STRESINIŲ SITUACIJŲ VENGIMAS
Žmonės, kurių savivertė žema, mieliau renkasi „sėdėti sudėjus rankas” ir vengti neigiamų emocijų bei streso, nes pastarasis suvokiamas kaip kažkas netoleruotino. Tai reiškia, kad jie gali susitaikyti su lėtiniu traumavimu – savęs slopinimu, engimu ir nuvertinimu – vien tam, kad išvengtų rimtesnio streso, pavyzdžiui, santykių iširimo.
- POREIKIŲ SLOPINIMAS
Baimė pasakyti tai, ką bijoma pasakyti, išsakyti savo tikruosius troškimus, pasakyti kažkam „ne”… Dėl to asmuo turi nuolat sutikti su partneriu – bent jau išoriškai. Toks slopinimas kuria įtampą, kuri, susikaupusi, gali staiga ir smarkiai išsiveržti į paviršių: asmuo, kaip dažnai sakoma tokiose situacijose, tarsi nutrūksta nuo grandinės.
- SAVĘS ĮTVIRTINIMAS PARTNERIO SĄSKAITA
Žodžiais ir elgesiu žmogus stengsis formuoti patrauklų savo įvaizdį ir bandys bet kokia kaina įtikti svetimiems žmonėms, tačiau intymesniuose santykiuose atsiskleis jo nesaugumas – ir sistemingais bandymais įtvirtinti save žeminant partnerį. Tokį elgesio modelį taiko asmenys, turintys narciziškumo akcentuaciją, arba tie, kurie vaikystėje patyrė vadinamąją narcizišką traumą – kai jautėsi nusivylę ir neramūs dėl šalto ir atsainaus tėvų požiūrio į juos.
- INTYMAUS GYVENIMO SUNKUMAI
Nepasitikėjimas savo patrauklumu ir priešiškumas savo kūnui sukelia slopinimą ir įtampą. Jis negali visiškai atsipalaiduoti intymumo akimirkomis: įkyrios mintys apie tai, kaip blogai jis šiuo metu atrodo, sukelia ryškų nerimą, kuris blokuoja malonumo centrą. O didėjantis nepasitenkinimas galiausiai lemia atsiskyrimą ir santykių pablogėjimą.
- POLINKIS KALTINTI SAVE
Žmonės, turintys žemą savivertę, yra linkę kaltinti save dėl beveik visų poroje kylančių problemų, nes jie „nepakankamai stengiasi” arba „nepakankamai dirba”. Jis (ji) mano, kad jis (ji) yra nesutarimų priežastis, nors paprasta kognityvinė situacijos analizė gali parodyti tokių išvadų klaidingumą.
Žemą arba svyruojančią savivertę turinčiam asmeniui būdinga psichinė kančia, dėl kurios kyla tarpasmeninių konfliktų. Šie, savo ruožtu, inicijuoja neurozes, kurios pasireiškia nemaloniais simptomais: nuotaikų kaita, ašarojimu, apatija, astenija, nemiga ir įtampos jausmu. Tačiau jei žmogus linkęs analizuoti savo elgesį ir neadaptyvias kognityvines nuostatas ir nori pasikeisti, šansų tikrai yra.
Jei sunku pačiam susidoroti su problema, patartina kreiptis į specializuotus specialistus: psichologus, psichoterapeutus. Psichokorekcijos tikslas – išmokti priimti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, nepamiršti savo nuopelnų, vertinti save net už minimalius pasiekimus.
