Kad tik nebūtų vieniši, žmonės ištveria išties daug: laikosi įsikibę nesveikų santykių, kenčia nuo neištikimybės ir smurto, užmerkia akis prieš bendrų interesų su partneriu nebuvimą… ir paprasčiausiai vargsta ieškodami potencialaus partnerio, o kitus savo gyvenimo aspektus nustumia į antrą planą. Šiame straipsnyje išsiaiškinsime, kodėl vienatvės baimė neverta tokios aukos.
Turinys
Vienatvė – kodėl jos bijome?
“Kažkas su manimi negerai”, “Likusį gyvenimą liksiu vienišas”, “Turiu bent kelis kartus per savaitę nueiti į pasimatymą“, “Jei numesiu svorio, galiu susirasti mylimą žmogų” – šios ir daugybė kitų, labai skirtingų minčių trikdo vienišus žmones.
Ir nei lytis, nei amžius šiuo klausimu neturi lemiamos reikšmės – nors apie tokius rūpesčius retai girdite iš vyrų, jie jiems daugiau nei pažįstami. Santykių trūkumas mums atrodo asmeninė nesėkmė, menkavertiškumo požymis ir griežta prognozė: toliau gyvenime nieko gero nebus.
Kodėl taip atsitinka? Pirmiausia todėl, kad esame įpratę lyginti savo gyvenimą su kitų gyvenimu. Draugų vestuvės, naujas sesers sužadėtinis, gražus tinklaraštininko įrašas apie santykių metines – visi šie įvykiai yra derlinga abejonių dirva. Ir, žinoma, dėl aureolės, sukurtos aplink santykius: tarsi jie būtų pagrindinis gyvenimo laimės šaltinis. Tarsi turite bet kokia kaina ir kuo anksčiau susirasti “savo” vyrą ar moterį, o tada neatidėlioti vedybų.
Vienatvė – kodėl nereikia jos bijoti?
SKYRYBŲ STATISTIKA NĖRA VIENIŠUMO RODIKLIS
Gali būti, kad jums kelia nerimą išsiskyrusių žmonių skaičius, tačiau nepamirškite, kad skyrybų statistika apima tik teisėtai susituokusius asmenis. Ir jų skaičius neturėtų būti klaidinantis. Pavyzdžiui, sumažėjo 25-34 metų amžiaus asmenų, kurie tuokiasi, tačiau tai nereiškia, kad žmonės lieka vieniši. Tiesiog didžiulis procentas žmonių sudaro oficialias sąjungas po 40 ir net 50 metų, daugelis jų neįteisina savo santykių ir statistikoje laikomi nevedusiais, nors iš tikrųjų šie žmonės turi laimingas šeimas.
LAIKUI BĖGANT ŽMONĖS VIS LABIAU DOMISI MŪSŲ SAVYBĖMIS, O NE IŠVAIZDA
Kai kuriems žmonėms pagrindiniai potencialaus partnerio privalumai yra graži arba sportiška figūra ir, tarkime, mėlynos akys. Ir nieko nuostabaus, nes dauguma žmonių pirmiausia atkreipia dėmesį į asmens išvaizdą. Tačiau ilgainiui svarbesni tampa kiti dalykai: humoro jausmas, gerumas, empatija. Tai reiškia, kad su laiku turite vis daugiau galimybių sutikti “savo” žmogų, nes neatmesite vienas kito vien dėl to, kad neatitinkate kažkokių grožio standartų.
VIENATVĖ NĖRA SUSIJUSI SU “NEPAKANKAMUMU”
Kartais draugai gera valia pasako: “Kaip neteisinga, kad tu, toks gražus ir protingas žmogus, vis dar esi vienas.” Ir pradedame jausti, kad turime kažkokių kitų savybių, kurių neturime, nes negalime pritraukti meilės. Arba kad “gražus ir protingas” vis dėlto ne visai tiesa.
Partnerio paieška nėra automobilio ar darbo pasirinkimas, nors pažinčių svetainės siūlo šias asociacijas. Paklauskite ilgai kartu gyvenančių porų, ką jos taip vertina savo partneryje. Jie nepasakos apie didelį atlyginimą ar puikią figūrą, bet primins bendrus interesus, patirtus bendrus džiaugsmus bei vargus, pasitikėjimo jausmą. Ką tai reiškia? Kad nebūsite amžinai vieniši tik dėl to, jog neturite idealaus žmogaus savybių rinkinio.
SANTUOKA AR ILGALAIKIAI SANTYKIAI NE VISADA PAGERINA MŪSŲ GYVENIMĄ
Žinoma, tai turi privalumų, pavyzdžiui, teisinių ir finansinių. Tačiau tai, ar būsite laimingi, priklauso ne nuo antspaudo pase. Taigi, kaip rodo tyrimai, nemaža dalis žmonių, gyvenančių santuokoje daugiau nei dešimtmetį, teigia, kad jei galėtų atsukti laiką atgal, nepasirinktų dabartinio partnerio ir su juo nekurtų šeimos. Kiti pažymėjo, kad jautėsi vieniši, nes nesugebėjo užmegzti emocinio ryšio su sutuoktiniu. Taigi, santuoka ar ilgalaikiai santykiai dar negarantuoja laimingo gyvenimo.
