Aplinkinį pasaulį nuolat nerimaujantys žmonės suvokia kaip grėsmę. Jei nėra jokių objektyvių priežasčių nerimui atsirasti, jie tiesiog jas sugalvoja.
Nerimaujantis žmogus
Nerimaujantis žmogus gyvena taip, tarsi turėtų radarą, galintį aptikti bet kokią bėdą. Jo pagrindinis įsitikinimas: jį supantis pasaulis pilnas pavojų, bet kurią akimirką galima nelaimė, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išvengta net menkiausių komplikacijų.
Į nerimą linkęs žmogus yra atsargus ir stengiasi viską kontroliuoti. Kiekvienoje situacijoje jis, visų pirma, mato riziką ir galimą pavojų sau ir savo artimiesiems. Netikrumo akivaizdoje renkasi blogiausią prielaidą. O galvodamas apie ateitį, jis stengiasi numatyti bet kokią riziką, bet kokį, net patį menkiausią ar mažai tikėtiną įvykį.
“Ką tik pabudau, o jau jaučiuosi neramus – tiek daug reikalų, kuriuos reikia nuveikti, ar spėsiu šiandien viską padaryti? Pusryčiauju su žmona, matau, kad ji kažkuo nepatenkinta. O kas, jei vieną dieną ji manęs nebemylės? Sėdu į automobilį ir važiuoju susitikimo link. Atvažiuoju. Nieko nepamiršau? Susitikimas baigėsi. Iš karto pagalvoju: automobilio variklis keistai triukšmauja, ar važiuojant jam kas nors atsitiks? Ar ne laikas į dirbtuves, kol dar nieko neatsitiko?”
Sistema, kuri įjungia “pavojaus signalą”, nustatoma per dažnai ir veikia per stipriai
Bet gal tai protingas sprendimas? Juk pasaulis iš tiesų yra pavojinga vieta: tereikia įsijungti televizorių ar paskaityti naujienas internete, kad tuo įsitikintume: avarijų ataskaitose kasdien matome dešimtis žuvusiųjų, šimtus nelaimingų atsitikimų. Tačiau kaip gyvena kiti, kodėl jie taip aštriai nereaguoja į tai, kas vyksta?
Iš tikrųjų visi nerimauja, tik stipriai nerimaujantys tai daro dažniau ir intensyviau. Kiti supranta, kad nelaimės galimos, kad visi žmonės yra pažeidžiami, bet apie tai nuolat negalvoja. Jie stengiasi vengti nereikalingos rizikos, labiau pasitiki pasauliu ir supranta, kad ne viskas priklauso nuo jų pačių. Kalbant apie nedidelius žemiškus nemalonumus, pavyzdžiui, pavėlavimą ar sudegusią vakarienę, jie, žinoma, gali jausti nerimą, bet tik saikingai. O nerimastingų, nuolat nerimaujančių žmonių “pavojaus signalą” sukelianti sistema yra pernelyg jautri: ji įsijungia per dažnai ir veikia pernelyg intensyviai.
Nerimo privalumai ir trūkumai
Visi jaučiame nerimą, kai, pavyzdžiui, turime laikyti egzaminą, kalbėti viešai arba skubėti į traukinį ar lėktuvą. Kad mažiau kentėtume nuo nerimo, imamės priemonių: stengiamės kuo geriau pasiruošti egzaminui ar pan. Tačiau daugelis itin nerimaujančių žmonių tiesiog nelaiko egzaminų, manydami, kartais klaidingai, kad jie jiems per sunkūs. Arba atsisako pasirodymų ar kelionių – per daug nerimaujama.
Nerimastingas žmogus visada numato riziką, kurios kiti nepastebi. Pasirodo, kad vieniems žmonėms nerimas yra stimuliuojantis veiksnys, o kitiems – stabdis. Tačiau nerimas, net ir pernelyg didelis, gali duoti savų privalumų: nerimastingas žmogus visada apsidraudžia, numato rizikas, kurių kiti nepastebi, ir pasirūpina, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių. Tokie žmonės yra itin sąžiningi ir apdairūs.
Nepasitikėjimas/nerimas kaip liga
Kai kuriais atvejais nerimas/nepasitikėjimas tampa liga, kurią reikia gydyti. Prie nerimo, didėjančios įtampos ir nesibaigiančių minčių apie gresiančias nelaimes prisideda kiti simptomai. Pavyzdžiui, padidėjęs autonominės nervų sistemos aktyvumas (širdies plakimas, prakaitavimas, kraujo priplūdimas į veidą, gumulas gerklėje), raumenų įtampa (staigus virpėjimas, įsitempimas), perdėtas budrumas aplinkai (žmogus nuolat budrus, susijaudinęs, irzlus). Tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytoją.
BENDRAVIMO SU NERIMAUJANČIU IR NERIMASTINGU ASMENIU TAISYKLĖS
Ką daryti?
- Parodykite, kad esate patikimas žmogus. Hipochondrikui pasaulis – didžiulė mašina, kurios kiekviena detalė bet kada gali sugesti. Jei sugebėsite jam padėti suprasti, kad su jumis jam negresia pavojus, jis mažiau apkraus jus savo nerimu ir jūsų santykiai pagerės. Kartais tereikia mažų dalykų: nevėluoti, laiku atsakyti į jo elektroninius laiškus, parodyti, kad esate apdairus žmogus.
- Padėkite jam suprasti, kad viskas nėra taip baisu, kaip atrodo. Jei jūsų partneris baiminasi, kad dėl eismo spūsčių pavėluos į traukinį, padėkite jam įsivaizduoti, kas nutiktų, jei taip atsitiktų. Ar tai būtų taip baisu? Ką galite padaryti, jei pavėluosite? Kviesdami jį sutelkti dėmesį į realias pasekmes ir realius veiksmus (sėsti į kitą traukinį, įspėti jo laukiančius žmones), padėsite jam pamatyti situaciją iš šalies ir taip šiek tiek nusiraminti.
- Juokaukite švelniai ir maloniai. Nerimą jaučiantys žmonės gadina nervus. Tai tiesa. Ypač tėvai – jų ketinimai gali būti patys geriausi, tačiau vaikus erzina jų nuolatiniai priminimai. Bendrauti su tokiomis asmenybėmis nelengva ir varginama patirtis. Svarbiausia – nepasiduoti pagundai elgtis piktai ar tyčiotis iš jų. Verčiau pagalvokite, iš kur jums kyla tokių paskatų. Kodėl jums teikia malonumą versti nerimauti pernelyg jautrų žmogų?
- Pasiūlykite apsilankyti pas specialistą. Nerimaujančiam asmeniui gali būti sunku pačiam priimti šį sprendimą. Pasakykite jam, kad psichologas padės susidoroti su nuolatiniu nerimu ir kad jo gyvenimo kokybė nuo to tik pagerės.
Ko nedaryti?
- Neįsitraukite. Nerimą jaučiantys žmonės moka įtraukti kitus į savo bandymus viską numatyti ir kontroliuoti.
- Nerenkite staigmenų. Nerimastingas žmogus prastai reaguoja į netikėtumus. Net jei tai maloni staigmena. Pasirodykite iš anksto nepranešę, iškrėskite pokštą – pamirškite tai, jei nenorite sukelti jam panikos.
- Nesidalykite savo rūpesčiais. Venkite kalbėti apie savo problemas: itin jautrus žmogus turi pakankamai ir savo rūpesčių. Blogiausia jam būtų sužinoti, kad jį supantis pasaulis yra dar neramesnis ir pavojingesnis, nei jis mano. Jei ir jūs jam tapsite rūpesčių objektu, jūsų santykiai tik pablogės.
- Nekalbėkite sudėtingomis temomis. Nerimastingi asmenys dažniau nei kiti galvoja apie galimus pavojus. Nepasakokite jiems, kad kaimynui, kuriam skauda galvą, yra smegenų auglys ir kad jūs pats ką tik tapote baisios avarijos liudininku. Nereikia jiems perpasakoti televizijos reportažo turinio apie dar vieną eismo įvykį ar rastą recidyvistą.
Kai kurie gydytojai nerimą jaučiantiems pacientams net pataria nežiūrėti televizijos žinių. Iš tiesų vakarinės laidos, kuriose apibendrinamos praėjusios dienos nelaimės, dažnai sustiprina jausmą, kad blogiausia ne tik įmanoma, bet ir, tiesiogine prasme, laukia už kampo. O tai yra pagrindinis nerimą jaučiančių žmonių įsitikinimas.
