Visiems pažįstamas pažeidžiamumo jausmas. Jį patiriame, kai prisipažįstame meilę kitam žmogui, kai ką nors darome pirmą kartą ar prašome atleidimo. Pažeidžiamumas pasireiškia situacijose, kai galime būti atstumti, kritikuojami arba iš mūsų šaipomasi. Kodėl žavimės kitų atvirumu ir nuoširdumu, bet neskubame sekti jų pavyzdžiu?
Kai matome kitą žmogų, leidžiantį sau būti pažeidžiamam, dažnai suvokiame jo atvirumą kaip charakterio stiprybės ženklą. Jei patys atsiduriame tokioje situacijoje, savo pažeidžiamumą laikome silpnybe.
Hiustono universiteto profesorė Brené Brown savo knygoje “Didžioji drąsa” svarsto apie priežastis, kodėl vengiame pažeidžiamumo jausmo: “Mums patinka matyti „nuogą“ tiesą ir atvirumą kituose žmonėse, bet baisu leisti jiems pamatyti tą patį mumyse. Pažeidžiamumas – tai drąsa tavyje, trūkumas manyje.”
KAIP VERTINAME PAŽEIDŽIAMUMĄ?
Manheimo universiteto ekspertai nusprendė toliau plėtoti Brown teoriją ir išsiaiškinti, kuo grindžiamas šis dvejopas pažeidžiamumo vertinimas. Tyrėjai, norėdami išsiaiškinti, kaip skirtingi žmonės suvokia šį jausmą, pasitelkė kelis šimtus Vokietijos studentų.
Atlikdami keletą eksperimentų mokiniai įsivaizdavo save ar kitus asmenis įvairiose pažeidžiamumo situacijose: išpažindami meilę geriausiam draugui, pripažindami rimtą klaidą darbe, prašydami pagalbos buvusio viršininko, demonstruodami savo netobulą kūną baseine. Tada dalyviai įvertino situaciją pagal pažeidžiamumą ir pažymėjo, kaip jie ją suvokia: kaip stiprybės ar silpnybės apraišką, kaip kažką, ko reikia siekti, arba, priešingai, kaip kažką, ko reikia vengti.
Dalyviai sutarė dėl vieno dalyko: kiekviena iš eksperimentuose pasiūlytų situacijų padarė žmones pažeidžiamus, nesvarbu, kas ją išgyveno. Tačiau, kaip ir numatė Brené Brown, mokiniai pažeidžiamumą suprato kitaip. Kai kas nors kitas atsidurdavo sudėtingoje situacijoje, jie įvykį vertino pozityviau, palyginti su eksperimentais, kurių metu jie patys buvo pažeidžiami.
Tos pačios išvados buvo patvirtintos imituojant realią pažeidžiamumo situaciją. Mokiniams buvo pasakyta, kad jie bus suskirstyti į dvi grupes: vieni turės dainuoti dainą prieš auditoriją be pasiruošimo, o kiti – stebėti. Dalyvių džiaugsmui, užpildžius klausimynus niekam nereikėjo eiti į sceną.
KODĖL PAŽEIDŽIAMUMU LABIAU ŽAVIMASI, KAI JĮ DEMONSTRUOJA KAS NORS KITAS?
Tyrėjai uždavė sau šį klausimą ir nusprendė išsiaiškinti, kas eksperimentų metu vyko dalyvių galvose. Jie paprašė mokinių paaiškinti, kaip jie piešia įsivaizduojamų situacijų scenarijus: konkrečiai ar abstrakčiai, detaliai ar be detalių. Tyrėjai nustatė aiškų dėsningumą: kai mokiniai įsivaizdavo kitą žmogų pažeidžiamoje situacijoje, jie mąstė abstrakčiau nei įsivaizduodami save.
Psichologiniu požiūriu tai reiškia, kad jie atsiribojo nuo įsivaizduojamo scenarijaus. Kai psichologiškai atsiribojame nuo įvykio, mažiau bijome su juo susijusios rizikos ir daugiau dėmesio skiriame teigiamiems situacijos aspektams. Tarkime, įsivaizduokime scenarijų, kai kitas asmuo padarė rimtą klaidą. Tikėtina, kad pagalvosime: „Tokiu atveju turime prisipažinti ir atsiprašyti.“ Tačiau jei įsivaizduojame save tokioje situacijoje, pirmiausia pagalvojame apie riziką: „Jei prisipažinsiu, ką padariau, galiu netekti darbo.“
Tyrimo autoriai pažeidžiamumą vadina “nuostabiu nepatogumu”, nes jis susijęs ir su didele rizika, ir su didele nauda.
Atsidūrę pažeidžiamumo situacijoje galime susigadinti reputaciją ar net prarasti draugus. Tačiau, kita vertus, galime sulaukti kitų pripažinimo. Šis tyrimas taip pat rodo, kad galbūt mes pervertiname riziką ir nepakankamai įvertiname galimas teigiamas pasekmes mūsų gyvenimui.
“Kartais atrodo, kad parodyti pažeidžiamumą yra silpnumo ženklas. Tačiau žvelgiant iš šalies, tokie veiksmai gali atrodyti kaip drąsos demonstravimas. Kartais naudinga pabandyti įveikti baimes ir pabandyti įžvelgti grožį nepatogioje situacijoje”, – apibendrina Brown.
Taip pat skaitykite: