Tėvai dažnai skundžiasi, kad jų vaikai, ypač 11-15 metų amžiaus (paaugliai), nenori nieko veikti ir niekuo domėtis. Bandome išsiaiškinti, kas lemia tokį elgesį.
Kodėl mano vaikui niekas neįdomu?
„Mano dukra nieko nenori, niekuo nesidomi”, – skundžiasi 14-metės Urtės mama. Ji neskaito, neina pasivaikščioti, kartais žaidžia kompiuterinius žaidimus arba klausosi muzikos su ausinėmis. Panaši situacija ir vienuolikmečio Igno: “Vos grįžęs iš mokyklos, jis sėda prie kompiuterio ir žaidžia iki vakaro, net pasivaikščioti neišeina. Jei priekaištauju jam, jis protestuoja: „Aš ruošiu namų darbus.“
Šis rūpestis ir nerimas pažįstamas daugeliui tėvų. Jų vaikai, ypač paaugliai, nenori nieko daryti. Jie sėdi savo kambaryje, žiūri televizorių, žaidžia kompiuterinius žaidimus, nenori kalbėtis, visą bendravimą apriboja žinutėmis socialiniuose tinkluose… Ką galima padaryti? Kaip įtikinti aiškiai nemotyvuotą vaiką ką nors daryti? Kaip pasipriešinti šiuolaikinių technologijų skatinamam pasyvumui?
Akivaizdu, kad spausti vaiką, gėdinti ir barti yra nenaudinga. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai yra visiškai bejėgiai. Pabandykime į situaciją pažvelgti ne kaip tėvai, o kaip tyrėjai.
“Įsivaizduokime, kad motyvacija yra ne vidinė savybė, ne vaiko viduje esantis variklis, formuojantis elgesį, o aplinkos, vaiko temperamento (nuo gimimo jam būdingos biologinės savybės) ir jo asmenybės sąveikos rezultatas. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms nuolat reikia naujovių, kitiems – ne, kai kurie yra daug atviresni, o kiti – uždaresni”, – siūlo psichologijos mokslų daktaras Alan E. Kazdin, Jeilio vaikystės ugdymo centro ir Vaikų klinikos direktorius. Jis taip pat atkreipia dėmesį į du svarbius dalykus:
- Aktyvumo stoka ir požiūrio modeliai nėra nekintami;
- Situacija namuose ir kitų žmonių veiksmai gali daryti didelę įtaką vaiko motyvacijai.
KAS KONKREČIAI YRA PROBLEMA?
Nenoras ką nors daryti, motyvacijos stoka gali turėti daug priežasčių, tarp kurių gali būti ir išorinių, ir vidinių. Taigi prieš darydami skubotas išvadas pabandykime išsiaiškinti, kas, mūsų manymu, yra motyvacijos stoka. Alan E. Kazdin išvardija keletą veiksnių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:
- Laisvas laikas
Turėti laisvo laiko yra ne tik normalu, bet ir būtina. Daugelio vaikų gyvenimas yra pernelyg įtemptas, jame per daug užsiėmimų, ir dažnai jie negali sau leisti prabangos nieko neveikti, tiesiog valandėlę pasvajoti. Tačiau vaikui reikia laisvo laiko.
Nepasiduokite norui suplanuoti kiekvieną jo gyvenimo minutę, nebijokite laikotarpių, kurie jums gali atrodyti kaip nekonstruktyvus, neproduktyvus laikas. Leiskite vaikui tai daryti. Dar geriau – skirkite tam specialų laiką jo dienotvarkėje.
Puiku, jei abu turite galimybę praleisti šiek tiek laiko kartu be konkrečių užduočių ar terminų. Galite aptarti ką nors įdomaus, tiesiog šnekėtis apie nieką, žaisti kortomis, žiūrėti į debesis – ką tik norite tą akimirką veikti.
- Dalykai, kuriuos galite nuveikti namuose
Prieš pat paauglystę ir paauglystės laikotarpiu vaikai dažnai praranda susidomėjimą namų ruoša. Šiuo laikotarpiu vaikas daugiausia dėmesio skiria bendravimui su bendraamžiais. Jie klausosi tos pačios muzikos, dėvi panašius drabužius ir juokauja apie tuos pačius dalykus. Jiems būdinga panieka visiems suaugusiesiems.
Šiuo atveju motyvacijos atlikti namų ruošos darbus trūkumas yra visiškai natūralus. Jei iki tol pavyko sukurti tam tikrą tvarką ir tradicijas namuose, pavyzdžiui, kartu valgyti pietus ir vakarienę, atlikti kai kuriuos namų ruošos darbus, išeiti į lauką ir pan., daug lengviau tai tęsti net ir tada, kai mažas vaikas tampa paaugliu. Tai padeda vaikui ir toliau dalyvauti šeimos gyvenime.
- Depresijos požymiai
Viena iš situacijų, kuri turėtų kelti jums nerimą, yra ta, kai vaikas, kuris visada buvo aktyvus, bendraujantis ir besidomintis, staiga tampa vangus, sėdi namuose, beveik nieko neveikia ir nerodo susidomėjimo jokia veikla. Tokie elgesio pokyčiai gali būti depresijos požymis. Tai nėra vienintelė priežastis, tačiau tai viena iš galimybių. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas sako apie save.
Jei jo komentaruose išreiškiamas neigiamas požiūris į save (“aš nieko negaliu padaryti gerai”) arba į jį supantį pasaulį (“aplinkui nėra nieko įdomaus”), arba beviltiškumas dėl ateities (“viskas baigsis taip pat blogai, kaip ir anksčiau”), tai kelia susirūpinimą.
Jis gali tapti dirglesnis ir jautresnis nei įprastai, gali pasikeisti jo valgymo ir miego įpročiai. Netgi iš pažiūros nerimtus komentarus, tokius kaip “norėčiau būti miręs”, svarbu vertinti rimtai, jei jie kartojasi. Jei kyla abejonių, būtinai kreipkitės į profesionalų psichologą.
- Negebėjimas susikaupti
Taip pat gali būti, kad vaikas negali susikaupti ir tai, jūsų manymu, lemia motyvacijos trūkumą. Šiuo atveju tai nebūtinai susiję su susidomėjimo stoka ar prislėgta nuotaika. Greičiausiai taip yra dėl dėmesio sutelkimo sunkumų: vaikas tiesiog fiziškai nepajėgia atlikti tos pačios užduoties ilgiau nei kelias minutes ir tuoj pat persijungia prie kitos užduoties, paskui vėl prie kitos… Taip gali nutikti namuose, mokykloje ar bet kur kitur.
Kiekvienam kartais būna sunku sutelkti dėmesį, todėl svarbu išsiaiškinti, kaip dažnai tai nutinka. Labai dažnai tokiems vaikams skubama diagnozuoti dėmesio sutrikimą, tačiau tai nėra vienintelė tokio elgesio priežastis. Jei vaikas patiria tokių sunkumų, geriausia pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu.
- Stresas
Motyvacijos stoka taip pat gali būti reakcija į stresą. Suaugusieji dažnai net nesvarsto šios galimybės. Kažkodėl jie mano, kad vaikai negali patirti streso. Tačiau vaikai turi daug siauresnį socialinių tinklų ir veiklos spektrą, todėl į problemas tam tikrose gyvenimo srityse žiūri daug rimčiau.
Vaiko reakcija į stresą gali atrodyti kaip depresija ir dažnai pasireiškia kaip atsakas į tam tikrus įvykius. Pavyzdžiui, jei nutrūksta kokie nors santykiai, tai gali labai traumuoti vaiką, net jei tai nesusiję su skyrybomis ar teisminiais ginčais. Taip pat tai gali būti bendraamžių tyčiojimasis (dėl antsvorio, prastų rezultatų mokantis kokio nors dalyko ar pan.). Iš pažiūros net nereikšmingas įvykis gali virsti rimta problema vaiko gyvenime.
- Motyvacijos stoka visame kame ar konkrečioje srityje?
Motyvacijos stoka ir tariamas tingumas gali būti susiję su tam tikru vaiko gyvenimo aspektu. Pavyzdžiui, vaikai, iš kurių mokykloje tyčiojamasi, gali ilgai ruoštis ryte ir rodyti nesidomėjimą mokymusi. Jie tarsi nuolat vilkina laiką ir niekaip negali susiruošti į mokyklą. Dažnai tai labai erzina tėvus, tačiau tenka susimąstyti, ar vaikas apskritai neturi motyvacijos, ar tai susiję su mokykla, nes joje vyksta kažkas nemalonaus.
Arba dažnai pasitaiko, kad mokymosi sunkumų turintys vaikai elgiasi taip, tarsi visai nesistengtų. Iš tikrųjų jie gali nebesistengti, nes jiems tai nebeatrodo naudinga. Jei motyvacijos stoka būdinga tik mokyklos atžvilgiu, reikia išsiaiškinti, ar vaikas turi mokymosi problemų, kad suprastumėte, kas su juo vyksta.
KĄ GALIMA PADARYTI?
Net jei nesibaigiantys reikalavimai, kad vaikas nustotų sėdėti vietoje ir kažką darytų, neduoda jokio efekto, tai nereiškia, kad negalite nieko pakeisti.
Galite pradėti nuo to, kad apribosite laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio arba kalbėdamas telefonu. Tai turėtumėte daryti be agresijos, bet labai griežtai, nes šiuolaikinių technologijų aktyviai palaikomas pasyvumas gali sužlugdyti visus bandymus vėl kuo nors jį sudominti.
