Kodėl tėvų ir suaugusių vaikų santykiai „ilgai ir laimingai“ klostosi tik tada, kai laiku atsiskiriama? Ką prarandame toliau gyvendami po tėvų stogu ir kodėl abiem pusėms taip sunku suteikti viena kitai laisvę?
Kodėl atsiskyrimas užsitęsia?
Atstumas – raktas į tvirtus ir šiltus santykius su tėvais? O gal tik toliau gyvendami po „tomis pačiomis lubomis“ išliekame šeima? O gal viskas priklauso nuo to, kokie santykiai mus sieja visą gyvenimą? Atvejų, kai suaugę vaikai toliau gyvena su tėvais ir jaučiasi visiškai patogiai, yra daug.
„Mes su mama labai gerai sutariame, – sako 28 metų Agnė. – Ji yra mano geriausia draugė, visada galiu su ja pasidalyti savo mintimis, gauti patarimų ir paguodos. Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl negyvenu atskirai, bet aš nesuprantu, kodėl. Visiškai nesu prieš tai, kad vieną dieną sukurčiau savo šeimą, bet pirmiausia noriu sutikti man artimą žmogų.“
Ši situacija rodo, kad mergina savo nenorą palikti tėvų lizdą pateisina tuo, kad nerado savo antrosios pusės. Tai pats dažniausias pasiteisinimas, kurį naudoja suaugę vaikai, gyvenantys su tėvais. Daugelis svajoja apie susitikimą su mylimuoju, kuris dažnai piešiamas idealaus princo / princesės įvaizdžiu, kuris, kaip žinia, yra nerealus. Jie nesuvokia, kad kol gyvena po tėvų stogu, jiems sunkiau pradėti kurti santykius.
Kokių privilegijų gauna ilgai su tėvais gyvenantys suaugę vaikai? Jiems nereikia už nieką mokėti, gaminti valgyti, tvarkytis ir, svarbiausia, jie gali gyventi su iliuzija, kad jau turi šeimą.
Deja, bet dažnai bambagyslės nenori nukirpti abi pusės. Tėvai taip pat jaučiasi reikalingi, mylimi. Vieniša motina sūnuje randa sutvarkyto asmeninio gyvenimo iliuziją. Dukroje motina mato artimą draugę ir psichologę, su kuria galima atvirai pasikalbėti. Dažnai motinos stengiasi daryti įtaką vaikų sprendimams svarbiais klausimais, taip įgydamos ne tik įsivaizduojamą greitai besikeičiančio gyvenimo kontrolės jausmą, bet ir jausmą, kad vaikas dar jaunas ir nepatyręs, taigi ir jos jaunos.
Jei šeima yra pilna, vaikai gali pasirodyti esantys vienintelė jungiamoji grandis. Vaiko išvykimas iš namų priverčia porą suvokti, kad jie ilgą laiką buvo svetimi vienas kitam. Sūnus ar dukra šeimoje visada buvo simbolinė garantija, kad vyras nepaliks, paklūstant po vaiko gimimo atsiradusiam modeliui: moteris su kūdikiu negali būti palikta. Toliau „augindama“ seniai užaugintą vaiką, ji nesąmoningai stengiasi išlaikyti šalia savęs vyrą.
Kuo tai gresia vaikams ir tėvams?
Suaugusiems vaikams, „įstrigusiems“ mamos ar tėčio (arba abiejų) globoje, dažnai susiformuoja bejėgiškas, infantilus elgesys. Toks žmogus pradeda bijoti gyvenimo ir, užgožtas tėvų figūros, augina fobijas. Bijo susirasti naują darbą, kurti santykius…
Gali susiformuoti ir įvairios priklausomybės: žmogus jaučiasi kaip paauglys ir teisinasi, kad pvz. kompiuteriniai žaidimai – tik nekalta pramoga. Ir kuo ilgiau jis gyvena su tėvais, tuo sunkiau darosi ką nors pakeisti.
Vaikui tėvai gali pakeisti visą pasaulį. Dėl to jauni žmonės neišsiugdo socialinių ryšių įgūdžių: pasaulis susiaurėja tik iki tėvų (dažnu atveju – mamos) figūros, ir visavertis, turiningas gyvenimas praeina pro šalį. Tačiau tokia situacija nieko gero nežada tėvams, dažniausiai motinai. Ji taip pat nustoja gyventi savo gyvenimą: kurti karjerą, megzti naujas pažintis, keliauti. Jei ji vieniša, jai tampa sunku susirasti naują partnerį.
Kaip tai pakeisti?
„Man buvo patogu gyventi su mama, – prisipažįsta 25 metų Aurimas. – Man nereikėjo galvoti apie išlygintus marškinius, namuose visada laukdavo vakarienė. Tačiau jau buvau išėjęs iš studentiško amžiaus ir nuolatinė kontrolė, įskaitant ir asmeninį gyvenimą, ėmė slėgti. Mama griežtai prieštaravo, kad išsinuomočiau būstą. Kai bandžiau ją įtikinti, kad mūsų santykiams bus geriau, jei pradėsiu gyventi atskirai, ji pradėjo verkti. Ilgai negalėjau apsispręsti, o kai pagaliau jai tai pasakiau, ją ištiko širdies smūgis. Dabar mane kankina kaltės jausmas“.
Šioje situacijoje aišku tik tai, kad sūnus užaugo ir jam reikia gyventi savo gyvenimą. Prireiks laiko, kad mama su tuo susitaikys. Psichosomatinės ligos dažnai pradeda grąžinti beištrūkstantį vaiką į šeimą. Be abejo, bus įtikinėjama, kad gyventi kartu yra patogiau ir ekonomiškiau.
Svarbiausia – pradėti kurti savo savarankišką gyvenimą, net jei iš pradžių jausitės nepatogiai. Pamažu jausitės vis labiau pasitikintys savimi. Tai padės tėvams priimti jūsų sprendimą ir pradėti priprasti prie naujų santykių formų.
