Filosofai, dvasininkai, psichologai vis bando atsakyti į šį klausimą, tačiau nė vienas atsakymas netampa visuotinai priimtinu, nes kiekvienam žmogui gyvenimo prasmė, arba jos nebuvimas, susideda iš skirtingų komponentų.
Be abejo, į šį klausimą bandė atsakyti ir visos egzistuojančios religijos. Jėzus sakė, kad gyvenimo prasmė yra tikėjimas Dievu ir po mirties įgyjama Dievo karalystė. Buda tikėjo, kad gyvenimo prasmė yra gyventi harmoningai, atmetant savanaudiškus norus ir neapykantą.
Mahometas sakė, kad Dievas žmonėms patikėjo gyvenimą, kad jie galėtų jį skirti Dievo suvokimui, ir būtent tai veda į amžinąjį gyvenimą.
Platonas pažymėjo, kad „netyrinėto gyvenimo neverta gyventi“, todėl esmė yra jį ištirti, suprasti. F. Nyčė gyvenimo prasmę susiejo su Dievo mirtimi, taigi ir su tikėjimo absoliučiais moraliniais dėsniais, kosmine tvarka praradimu. A. Kamiu tikėjo, kad patys priimdami sprendimus kuriame savo gyvenimo prasmę.
Vis tik, niekas nepasiūlė apibrėžto, aiškaus, universalaus atsakymo. Galbūt todėl, kad verta atsakyti į kitą greta glūdintį klausimą: “Kodėl mes norime tai žinoti?” Tai yra daug aktualesnis klausimas vien dėl to, kad į jį galima atsakyti. Taigi, kodėl žmonės daugelį amžių ieškojo ir tebeieško gyvenimo prasmės?
Turbūt dauguma iš mūsų nenori pripažinti, kad gyvenimas beprasmis. Užuot sutikę su šiuo faktu ir judėdami toliau, daugelis žmonių visą gyvenimą bando rasti atsakymą. Jie to ieško religijoje, filosofijoje, psichologijoje.
Žmonės mano, kad tapę turtingi ir garsūs, gali apgauti mirtį. Yra pamišėlių, manančių, kad jie gali „apeiti“ mirtį užvaldę pasaulį. Mirties neigimas ir gyvenimo prasmės ieškojimas yra didelis melas, apibrėžiantis daugelio žmonių gyvenimą planetoje.
Neigimas, kaip ir bet kuris gynybos mechanizmas, turi šalutinį poveikį. Kuo aršiau mes kažką neigiame, tuo labiau jis užpildomas prasme. Kuo labiau neigiame mirtį, tuo mažiau pastebime, kaip užtikrintai einame į ją. Puikus pavyzdys yra tai, kiek žmonių, nepaisant faktų, neigia klimato pokyčius. Pasak S. Froido, mes nesąmoningai norime mirties, nesąmoningai to linkime planetai.
Rytų tradicijoje praktikuojami gilios meditacijos metodai, kai pagrindinis dalykas, apie kurį reikia apmąstyti, yra mirtis. Žmonės daug valandų praleidžia medituodami apie savo mirtį. Jie tiesiogine to žodžio prasme vaizduoja, kaip jie guli kape ir pūva! Šio veiksmo prasmė yra pasiekti būseną, kurioje nėra prisirišimo prie gyvenimo, kad galėtume visiškai suvokti, jog esame mirtingi. Tik priėmę mirties neišvengiamumo faktą, galime išsivaduoti iš sunkaus prisirišimo prie kasdieninio gyvenimo ir jo keliamų problemų.
Laikydamiesi gyvenimo apibrėžtinumo, bandydami rasti prasmę visame kame, ateiname prie netikrų dievų, vertybių, mitų, kurie skaudina ne tik mus, bet ir kitus. Jei išsiaiškinsime, kad esmė yra melstis Dievui, tada visi, kurie jam nesimeldžia, bus žemiau mūsų. Jei nuspręsime, kad tam tikra žmonių grupė (kuriai mes akivaizdžiai priklausome) yra „gerų žmonių“ grupė, tai kita akivaizdžiai taps „blogų žmonių grupe“. Visą tai sukelia tik įtampą ir nesantaiką. Galbūt verta į gyvenimą žvelgti kur kas paprasčiau? Suvokiant, kad vienintelė jo prasmė yra tiesiog GYVENTI? Džiaugtis kiekviena diena, matyti grožį, gėrį ir tiesiog ATSIPALAIDUOTI? Juk gyvenimas – tai lyg vėjo gūsis, kuris prabėga taip greitai…
Taip pat skaitykite:
