Į meilės santykius įsitraukiame su lūkesčiais, fantazijomis ir viltimis, nukreiptomis į partnerį. Tikimės pripažinimo ir supratimo, intymumo ir įvertinimo, meilės ir rūpesčio. Mums rūpi mūsų vertės ir unikalumo patvirtinimas. Ir lygiai taip pat bijome negauti to, ko taip aistringai trokštame.
Baimė būti atstumtam ar apleistam, nepageidaujamam ar nereikšmingam, nemylimam ar kontroliuojamam, nepatenkinti partnerio siekių ar būti nesėkmingam jo akyse visada eina koja kojon su mūsų lūkesčiais.
Kodėl bijome mylėti ir kaip išmokti nebebijoti?
Priimkite riziką
Daug jaunų žmonių bijo, kad netinkamai pasirinkę partnerį gali būti įskaudinti. Brandūs žmonės turi ir kitų baimių: bijo likti vieni, patirti manipuliaciją, dominavimą, išdavystę… Mes pamirštame, kad meilė – visada rizika, nes meilėje visada yra praradimo galimybė. Turime tai priimti, kad galėtume mylėti.
Gilinkitės į vaikystę
Vaiko gebėjimas jaustis saugiai vienatvės akimirkomis lemia, kaip jis mylės ateityje. “Nesant šio saugumo, vienatvės baimė privers užmegzti santykius su kitu žmogumi remiantis poreikiu, o ne troškimu”, – tikino vaikų psichoterapeutas Donaldas Winnicottas.
“Jei pirminis suaugusysis buvo nepasiekiamas, pavojingas ar nenuspėjamas tomis akimirkomis, kai vaikui jo reikėjo, gimsta baimė, kad patys intymūs santykiai gali būti nesaugūs, kupini skausmo ir nusivylimo”, – tęsia psichoterapeutas. Nesaugus prisirišimas – amžinos abejonės, ar manęs kitam reikia, ar turiu teisę rūpintis, ar nepaliaujamai turiu kažką daryti, kad nusipelnyčiau meilės.
Baimės iškreiptas santykių suvokimas sukuria nesaugų pasaulį, kuriame net neutralūs partnerio veiksmai suvokiami kaip atstumiantys ar keliantys grėsmę. O grėsmė verčia mus gintis arba pulti, todėl konfliktai ir nusivylimas neišvengiami.
Įžvelkite pasikartojimus
Esant nesaugiam prisirišimui, nuolat grįžtame prie vaikystės patirčių. O prisirišimo baimę labai retai iki galo įsisąmoniname. Į atmetimo pavojų reaguojame apsauginiais jausmais – gėda, pykčiu ar nuoskauda, nukreiptais į partnerį. Įprastas mechanizmas suteikia mums nuspėjamumo jausmą, nors ir skausmingą. Iš čia ir pasikartojantys abipusių nesusipratimų ciklai porose.
“Visas dienas praleisdavau rūpindamasi namais ir vaikais”, – prisimena 42 metų Jurga. „O kai vyras grįždavo, norėdavau su juo pasikalbėti. Jis atsisėsdavo prie kompiuterio… Pajutau, kad manęs nevertina, tai mane įžeidė, ir apipyliau jį priekaištais…“
Tik po psichoterapijos Jurga suprato, kad ją skatino atstūmimo baimė, kilusi iš vaikystės šeimos: tėvai buvo šykštūs pagyrimų ir dažnai jų nebūdavo. Jos vyras, 42 metų Ignas, taip pat padarė atradimą: “Supratau, kad negebu pasakyti, jog esu pavargęs ir man reikia laiko pabūti vienam. Juk taip tarsi tapčiau tokiu verksniu, kokį niekino mano tėvas”.
Tapkite aktoriumi
Kai įsisąmoniname savo baimes, įgyjame galios joms pasipriešinti. Sąmoningumas yra smėlio grūdelis, galintis užgniaužti neigiamus scenarijus kartojančios mašinos krumpliaračius.
Kokio partnerio ieškau, nuo kokio bėgu? Kas mano elgesyje kelia problemų man arba santykiams?
Kas kartojasi: pernelyg didelis pavydas, emocinė priklausomybė, išsiskyrimai mano ar partnerio iniciatyva?
Naudinga nustatyti, ko mums trūksta ir ko mums reikia, ir pripažinti šiuos poreikius be gėdos ar kaltės jausmo.
Šie klausimai reikalauja, kad taptume savo pačių istorijos veikėjais. 39 metų Ugnė, kuri save apibūdino kaip “serijinę palaidūnę”, nusprendė “pasipumpuoti” savo nepriklausomybę taip, kaip mes „pumpuojame“ raumenis.
“Užuot ieškojusi dar vieno draugo, kuris užgydytų mano žaizdas, pagalvojau apie tai, ką mėgstu veikti, su kuo mėgstu bendrauti, ir sudariau programą, kad gerai jausčiausi. Praktikavau ją metus. Iš pradžių buvo sunku, tarsi atpratinčiau save nuo priklausomybės, o paskui pasidarė malonu daryti kažką gero dėl savęs. Jau metus susitikinėju su nuostabiu vyru, mes toliau gyvename atskirai, ir kol kas man tai labai gerai sekasi.”
Naudinga įvardyti, ko mums trūksta ir ko mums reikia, ir be gėdos ar kaltės jausmo pripažinti šiuos poreikius – pirmiausia sau, o paskui, galbūt, ir savo partneriui. Kai kurie išdrįsta pasidalyti ir savo baimėmis. Jei išdrįstame jas išsakyti, kai suprantame, kad pasitikime savo partneriu, tai sustiprina artumo, taigi ir saugumo jausmą.
Poros ryšio kūrimas
Pakeisti prisirišimo stilių ir kurti pasitikėjimą poroje įmanoma. Dauguma mūsų geba suvokti savo emocines reakcijas ir elgtis apgalvotai. Mokomės suprasti save ir kitą, suvokti, kad mūsų požiūriai gali skirtis, stengiamės priimti skirtumus. Mokomės padėti vienas kitam ne tik veiklumu, bet ir empatija, t. y. suprasti savo partnerio emocinę būseną.
Santykiai yra abipusis procesas. Keisdami savo santykį su partneriu, kad jis būtų atviresnis ir nuoširdesnis, keičiame save. Mūsų partneris tampa gyvu žmogumi su savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis, o ne visagale tėvų figūra, kuri visada turi priežasčių kelti reikalavimus ar pretenzijas.
Kartais mums pavyksta tai padaryti jau egzistuojančioje poroje. Tačiau kartais tenka ilgai ieškoti, kol surandame žmogų, kuris iš tiesų mums tinka.
Štai 53 metų Nijolės istorija: “Meilė man visada buvo kažkas panašaus į karą. Iki tol, kol sutikau Vitalijų, kuris tapo mano trečiuoju vyru. Jo gerumas ir dosnumas mane nuginklavo. Pirmą kartą pajutau pasitikėjimą. Ne jam ar sau atskirai, bet mums kaip visumai, ir tai yra esmių esmė.”
Iš tiesų, prisiminti tai, kad ryšį kuriame abu – kaip pora, ir išmokti užimti aktyvią poziciją yra patikimiausios turimos priemonės, padedančios atsikratyti baimės tiek savo, tiek partnerio atžvilgiu.
