Apie ką kalbate su artimaisiais? Ką girdite telefonu iš savo tėvų ir kitų giminaičių? Daugelis iš mūsų taip pripratę prie neigiamos informacijos srauto – kainos kyla, sveikata prastėja, “o čia per radiją…” – kad priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką, nesusimąstydami, kaip ši toksiška informacija veikia mūsų gyvenimą.
PAVYZDYS
Neseniai man sukako 43 metai. Anksti ryte mane pažadino telefono skambutis. Tai buvo mano mama. Jai buvo svarbu pirmai mane pasveikinti. Kai baigėsi linkėjimai, atsirado pauzė. Nusprendžiau ją užpildyti klausimu: “Kaip gyveni?”.
– Na, kaip gyveni, – atsiduso mama ir ėmė dalytis provincijos miestelio naujienomis. – Ar prisimeni savo klasiokės Ugnės dėdę? Jis neseniai mirė… O Vaclovas, mūsų kaimynas, sužinojo, kad trečias vaikas ne jo… Ir teta Aldona…
Brangioji mama, vien dėl to, kad mane pasveikinai, mano gimtadienis nenustojo būti mano gimtadieniu.
Ir ką man daryti su šia informacija? Man gaila žmonių, kuriuos kadaise pažinojau, bet kartu noriu bent kartą per metus pasidžiaugti ir matyti laimingus aplinkinius.
Po šio pokalbio tarsi praregėjau ir susimąsčiau: “Apie ką mes su mama visus tuos metus kalbėjomės telefonu?”. Turiu pripažinti, kad mūsų nesugebėjimas džiaugtis yra šeimos bruožas. Teigiamos naujienos mums tarsi neegzistuoja…
PROBLEMA
Apie tai, kokią nuodingą galią gali turėti žodžiai, tikriausiai yra parašyta šimtai ir net tūkstančiai straipsnių ir knygų. Tačiau mes ir toliau į tai nekreipiame dėmesio. Knygoje “Toksiški tėvai” Susan Forward rašo: “Tėvai pasėja mumyse sėklas, kurios formuoja mūsų santykį su pasauliu, ir tos sėklos auga kartu su mumis. Kai kuriose šeimose jos yra meilės, pagarbos ir nepriklausomybės sėklos, o daugelyje kitų – baimės, netikros pareigos ir kaltės sėklos.”
Toksiškumas slepiasi po įvairiomis kaukėmis, ir daugeliui žmonių toks elgesys yra būdas atkreipti į save dėmesį, manipuliuoti vaiku, pateisinti savo neveiklumą.
Tačiau kai atrodo, kad šeimoje viskas taip, kaip turi būti, sunku įžvelgti negatyvaus mąstymo sėklas, slypinčias už gana normaliai atrodančių santykių. Deja, dėl to jos gali sudygti dar aktyviau. Mąstymą puoselėjame patys. Jis nėra mums duotas kaip odos, plaukų ar akių spalva. Plaukų spalvą galima pakeisti per porą valandų grožio salone ar namuose, o mąstymo įpročiams pakeisti prireiks metų sunkaus darbo.
Susan Forward savo knygoje pataria nustatyti tvirtas ribas net su pačiais artimiausiais žmonėmis. Jos nuomone, emocinė nepriklausomybė nebūtinai reiškia santykių su tėvais nutraukimą, bet leidžia išlikti nepriklausomu žmogumi, būti savimi ir leisti tai daryti kitiems. O sutikti ar nesutikti su tėvų nuomone – mūsų pasirinkimas.
ĮSPĖJIMAI
Ilgą laiką mamos žodžius priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką, neleidau sau jos kritikuoti, nors po mūsų pokalbių būdavau prastos nuotaikos. Nebuvau įžeista, manimi nebuvo manipuliuojama, tiesiog mane supantis pasaulis buvo priešiškas. Nuo pat vaikystės norėjau palaikyti mamą, pralinksminti ją, tarsi jos laimės pojūtis tiesiogiai priklausytų nuo manęs.
Žinoma, tai negalėjo nepaveikti manęs suaugus – nepastebimai aš taip pat nustojau būti laiminga.
Praleidau akimirką, kai nustojau džiaugtis dovanomis, tuo, kad gyvenu geriausiame pasaulyje mieste, kad visi mano artimieji gyvi ir sveiki, kad manęs laukia visas gyvenimas. Bet koks tai gyvenimas, jei nesi juo patenkintas?
SPRENDIMAS
Pirmas dalykas, kurį padariau po pokalbio su mama, buvo naujienų svetainių blokavimas. Tada nusipirkau gražią suknelę ir leidau sau linksmintis be jokio kaltės jausmo, o kitą dieną paprašiau mamos dalytis su manimi tik teigiamomis naujienomis. Iš pradžių jos gali būti nedidelės, bet tai pirmas žingsnis, kurį žengėme kartu.
Visus šiuos metus pasiryžau apie viską (kiek tai įmanoma) galvoti tik pozityviai. Tai sunku, bet juk niekas man netrukdo iš naujo mokytis.
