Ar teisingai auklėju savo vaiką? Ar nekenkiu jam? Kaltiname save, kad esame per daug dėmesingi ar nedėmesingi savo vaikams, kad per daug juos saugome arba, kita vertus, skiriame jiems per mažai dėmesio. Ar tėvai gali atsikratyti kaltės jausmo savo vaikų atžvilgiu?
Kaltės jausmas vaikų atžvilgiu
Šiais laikais kaip niekada anksčiau jaučiamės turintys teisę auklėti vaikus taip, kaip mums atrodo tinkama. Daugelyje šeimų autoritarizmą keičia atsipalaidavimas, draugystė ir laisvė. Ar dėl to tapome ramesni kaip tėvai? Nesu tuo tikra. Net kai pirmą kartą paimame naujagimį į rankas, prie didelio džiaugsmo prisideda ir nerimas. Vėliau jis tik pakeičia formą, bet neišnyksta. Ar galėsime oriai atlikti savo užduotį? Ar galime auklėti vaikus neperduodami jiems savo trūkumų, neužkraudami jiems savo praeities liūdesio? Ar galime jais pasirūpinti pernelyg jų nesaugodami, neužgoždami? Ką daryti, jei manome, kad elgiamės teisingai, o iš tiesų tik dar labiau bloginame padėtį? Atrodo, kad kuo labiau stengiamės būti geri tėvai, tuo sunkiau mums sekasi pripažinti, kad esame tik “pakankamai geri”. Tėvai tikriausiai niekada negalės visiškai atsikratyti kaltės jausmo, tačiau galime jį sumažinti, jei suprasime nesąmoningas jo priežastis ir atsisakysime vadovautis supaprastintais auklėjimo patarimais.
Interviu su psichiatre Claude Halmos
Klausimas: Ar įmanoma būti tėvu ir pasitikėti savimi?
Atsakymas: Vargu. Visiems vienaip ar kitaip pažįstama baimė padaryti ką nors ne taip, nesugebėti ar net pakenkti savo vaikui. Šios baimės yra neišvengiamos. Žinoma, jie susiję su tuo, kad atsiduriame naujoje mums situacijoje: kaip nesijausti sutrikusiems, kai pradedame pažinti mažą žmogų, ypač jei tai pirmas kartas? Tačiau baimės priežastys nėra vienintelės. Dažnai tai susiję su pačių tėvų vaikyste. Jei augote kaip piktžolė be jokių patarimų, negalite žinoti, kaip auklėti vaiką. Tad nenuostabu, jei, be įprasto tokiais atvejais nesaugumo jausmo, patirsite gilesnį kaltės, bejėgiškumo jausmą arba jausitės, kad neturite teisės vaikui priekaištauti.
Klausimas: Taigi, žmonės gali manyti, kad nėra pasirengę tapti tėvais?
Atsakymas: Moteris visada būna daug ramesnė, jei mama nuo vaikystės stiprino jos pasitikėjimą savimi, o kai gimsta anūkas ar anūkė, ji gali pasakyti: “Nesijaudink, iš pradžių visi jaučiasi neužtikrintai, bet aš manau, kad tau jau visai neblogai sekasi”. Ir atvirkščiai, jei kiekvieną kartą, kai dukra sunerimsta, motina kartoja: “Atsitrauk, aš pati tai padarysiu”, moteris bus labai nerami ir pažeidžiama. Neretai susitikimo metu sužinau, kad tėvai bent iš dalies susiduria su sunkumais dėl to, ką jiems pasakė artimas žmogus arba gimdymo namų darbuotojai. Tai gali būti užslėptas grasinimas: “Koks nervingas tavo vaikas, tu to nepakelsi!” arba pasmerkimas: “Manau, kad tau tiesiog nepakanka pieno“. Nėštumas ir gimdymas – tai moterų psichikos pažeidžiamumo laikotarpis. Viskas, kas šiuo metu sakoma apie jaunų tėvų gebėjimus, kūdikio išvaizdą ir elgesį, įsimins ilgam.
Klausimas: Ar seniau vaikus auginti buvo lengviau ir paprasčiau?
Atsakymas: Taip. Pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė požiūris į vaiką, o kaltė, kuri visuomet persekiojo tėvus, tapo labiau pastebima. Kontracepcijos galimybė taip pat turėjo didelės įtakos: kuo sąmoningiau suvokiame savo sprendimą turėti vaiką, tuo labiau jį branginame, tuo daugiau investuojame į jo auklėjimą. Be to, vaiko padėtis pasikeitė atsižvelgiant į psichologinių tyrimų, apibūdinančių vaiko raidą, rezultatus. Praėjusiais laikais augti buvo dramatiška, tačiau tėvams, kurie, kaip manoma, buvo teisūs dėl visko, buvo daug lengviau. Nuo to laiko, kai tėvai ėmė žiūrėti į vaikus kaip į nepriklausomus, pažeidžiamus, nuolat besikeičiančius žmones, jiems kilo vis daugiau abejonių. Jų pasitikėjimas susvyruoja. Jie baiminasi netyčinės žalos.
Klausimas: Ar šių dienų patarimų gausa padeda, ar atvirkščiai – trukdo, auginti vaikus?
Atsakymas: Tai nėra taip paprasta. Šiandien žinios apie vaikų psichiką nekontroliuojamai plinta ir pateikiamos kaip pedagoginės direktyvos. Visą laiką girdime supaprastintus ir vienas kitą paneigiančius patarimus. Sutrikę tėvai jų laikosi kaip gelbėjimosi rato, tačiau patarimai yra beverčiai, jei pirmiausia neišsiaiškinamos pagrindinės vaikų sunkumų priežastys. Tarkime, jūsų vaikui sunku užmigti. Gydytojas turi ištirti visas aplinkybes: nuo kada ir su kuo vaikas negali užmigti? Kokia atmosfera šeimoje, kaip vyksta šeimos vakarienė, kaip vaikas jaučiasi mokykloje? Reikia išsamiai išnagrinėti situaciją, kad problemą būtų galima pamatyti iš visų pusių. Kaip vaikas suvokia apribojimus? Ar jam buvo paaiškinta, kad jo tėvai vakarais turi gyventi savo gyvenimą be jo? Ar jis žino, dėl ko žmonės miega? Kiekvienu atveju reikia individualaus požiūrio, o žiniasklaida/socialinė medija to padaryti negali. Todėl jų patarimai negali padėti. Tai apgaulė!
Klausimas: Kuo konkrečiai piktinatės? Jei patarimai neveiksmingi, kokį poveikį jie gali turėti tėvams?
Atsakymas: Tai, kad patarimai neveikia, yra vienas dalykas. Problema ta, kad jie subtiliai primeta normos įvaizdį ir daro slaptą spaudimą tėvams. Tėvystės patarimai kuria idealaus vaiko, idealių tėvų ir idealaus požiūrio į auklėjimą įvaizdį, kuris iš tikrųjų neegzistuoja. Tėvai, išbandę viską, jaučiasi prislėgti ir kalti, kai tai, kas atrodė taip akivaizdu žurnalo puslapiuose, neveikia realiame gyvenime. Tačiau dar daugiau nuogąstavimų turiu dėl naujos tendencijos. Vis dažniau sakoma: “Pamirškite patarimus! Tegul kiekvienas daro, ką nori! Daugiau jokių “Laikas miegoti” arba “Nustok žaisti kompiuteriu”!” Tai ne tik beprasmiška, bet ir pavojinga vaikui – jiems reikia patarimų, kad užaugtų.
Klausimas: Ar nemanote, kad šiais laikais, kai tėvai stengiasi prisitaikyti prie savo vaidmens, sumažinti jiems daromą spaudimą nėra bloga idėja?
Atsakymas: Turime padėti tėvams atsikratyti klaidingų stereotipų ir labiau pasitikėti savimi. Tačiau jų asmeninė intuicija turi prasmę tik tada, kai ji veikia tam tikroje sistemoje. Ši sistema yra mūsų darbo su vaikais (ir suaugusiaisiais) rezultatas, kuris parodo, kas padeda jiems tinkamai vystytis arba, atvirkščiai, trukdo jiems vystytis. Daryti viską savaip yra labai gerai. Su sąlyga, kad žinote: kaip vaikui nepilamas vynas, taip ir jis nėra guldomas miegoti į tėvų lovą. Tokias gaires jums padeda nustatyti psichologai. Jie taip pat padeda atskirti natūralią baimę padaryti ką nors bloga nuo neurotinės kaltės jausmo: žmogus nuolat jaučiasi kaltas, bet nežino kodėl. Taip dažnai nutinka moterims. Motina kaltina save dėl to, kad kenkia savo vaikui, jei leidžia sau gyventi savo gyvenimą: dirbti, išeiti į miestą, susitikinėti su vyrais. O juk kai mama yra kupina energijos ir laiminga, vaikui tai yra didžiulis pliusas, net jei ji nesirūpina juo visą savo laisvą laiką.
Klausimas: O vyrai? Jei jie rūpinasi šeima, ar jie taip pat jaučiasi kalti?
Atsakymas: Manau, kad jie geriau prisitaiko prie tokios situacijos. Nes jei jie dalyvauja šeimos gyvenime, vis dar galioja įsitikinimas, kad už namus ir vaikus yra atsakinga moteris. Dažniausiai sakau tą patį: reikia, kad tėvas neliktų nuošalyje, kad jam būtų primintos taisyklės ir kad jis įtvirtintų savo autoritetą šeimoje. Tačiau vyrams tai padaryti nėra lengva, nes moterų padėtis visuomenėje pasikeitė. Nuo šiol moterys gali viską, o vyrai jaučiasi nereikalingi ir lengvai pakeičiami. Dabartinė ideologija, pagal kurią tėvas ir motina yra tik vaidmenys, kuriuos gali atlikti skirtingi šeimos nariai, padėties nepagerina: galiausiai dar labiau spaudžiame moteris ir atimame iš vyrų jų teisėtą vietą šeimoje. Tačiau visa vaiko auginimo poroje esmė yra ta, kad kiekvienas iš tėvų turi savo asmeninę istoriją, savo sunkumus ir rūpesčius. Negalite rasti išeities iš sudėtingos situacijos, jei esate užsisklendę savo idėjose. Tačiau kai esate dviese, turite skirtingus mąstymo būdus, o kitas gali kitaip matyti situaciją ir siūlyti kitokį problemos sprendimą. Be to, kai yra du tėvai, mažiau jaučiate kaltę dėl to, ką, jūsų manymu, darote ne taip. Ir galite leisti sau skirti laiko sau, o kitam skirti daugiau laiko vaikui.
Klausimas: Kaip tėvų kaltė veikia vaiką?
Atsakymas: Tai sukelia nesusipratimų. Daugelis tėvų nesuvokia, kad jų vaikų problemos kyla iš suaugusiųjų baimės, kad jie ko nors nepadarys pakankamai gerai, kad perduos vaikui savo tariamus “trūkumus”, kad bus bejėgiai ar blogi… Šis nesąmoningas kaltės jausmas labai apsunkina santykius su vaikais. Pavyzdžiui, abejojantis savimi tėvas gali nežinoti, kaip pažymėti ribas. Arba jis iš anksto pateisina vaiko išdaigas, atsisakymą suaugti ar nesėkmes mokykloje, nes laikosi nuostatos: “Jei aš nebūčiau toks blogas, mano vaikui būtų geriau“. Tačiau vaikas nesupranta, kad suaugusysis yra nesaugus. Jis mano, kad jei mama ar tėtis ko nors nedraudžia, vadinasi, jie pritaria jo blogam elgesiui. Dėl to vaikui sunku suprasti save, suvokti, kaip elgtis, ir rasti savo vietą gyvenime.
Klausimas: Taigi, jei nesistengsite išsilaisvinti nuo kaltės jausmo, kyla pavojus, kad jis bus perduotas vaikui?
Atsakymas: Tam tikra prasme taip. Kai tėvai mato savo vaiko sunkumus, paprastai juos aiškina remdamiesi savo patirtimi, įsivaizdavimu apie save. Jis arba ji projektuoja savo, kaip vaiko, įvaizdį į savo sūnų arba dukrą. Jei suaugusysis nerimauja dėl vaiko, kuriam iš tikrųjų viskas gerai, tikslinga nukreipti tą vaiką pas psichologą. Tegul psichologas patvirtina, kad su juo nėra nieko blogo – tada suaugusysis turės galimybę atskirti tikrovę nuo savo projekcijų. Dažnai tėvai bijo, kad jų vaikai patirs tą patį, ką kadaise patyrė jie patys. Kai žmogus kenčia dėl to, kad pasakė savo sūnui ar dukrai tai, ką kadaise pasakė pats sau, sakau: “Jei tavo tėvai galėtų pasakyti: “Aš pasakiau (padariau) kažką blogo ir įskaudinau tave, atsiprašau” – tavo gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip, nes būtum pajutęs, kad į tave žiūrima kaip į suaugusį ir nepriklausomą asmenį…” Jei tėvai yra pasirengę išklausyti savo vaiką, net jei tik dešimt minučių per dieną (jei jie iš tiesų skiria dėmesio), jei jie yra pasirengę užmegzti su juo dialogą ir prireikus pripažinti savo klaidas, vaikui tai jau reiškia labai daug.