Padėkokite visiems, kurie jumis netiki

Padėkokite visiems, kurie jumis netiki

Mums sakoma, kad blogai apsupti save žmonėmis, kurie bando sumenkinti mūsų svajones, klausytis tų, kurie sako, kad mums nepavyks. Bet galbūt šie žmonės įkvepia ir padeda siekti tikslų ne mažiau nei ir sąjungininkai?

Padėka tiems, kurie netiki

Dauguma žmonių už savo pasiekimus dėkoja tiems, kuriuos myli: draugams, įkvėpėjams, kolegoms… O ką daryti tiems, kurie buvo įsitikinę, kad iš jūsų nieko gero neišeis? Manau, kad jie taip pat nusipelno padėkos. Žinoma, mums reikia palaikymo ir pritarimo, bet reikia ir tų, kurie mumis netiki. Dedame daug pastangų, kad įrodytume, jog jie klysta, ir pasiekiame savo. Taip, jie neplanavo mums padėti, bet galiausiai padėjo.

Pirmasis toks žmogus mano gyvenime buvo ponia Grim, darželio auklėtoja. Ji pasakė mano tėvams, kad kai užaugsiu, būsiu striptizo šokėja ar dar kažkuo blogesniu. Paskui buvo profesorius, kuris, „slinkdamas“ per mano pasakojimą, įkyriai varstė akis. Kitas profesorius pertraukė mane įpusėjus pasakojimui, kai bandžiau jam padėkoti už knygą ir jos suteiktą įkvėpimą. „Tiesą sakant, esu užsiėmęs”, – metė jis žvilgsnį į laikrodį, nusisuko ir užsisakė dar vieną kokteilį (tai buvo viešbučio bare).

Nepamiršiu vadovo, kuris apkaltino mane plagijavimu ir neparašė rekomendacinio laiško, ir recenzentės, kuri pasakė, kad neturiu jokių šansų gauti darbą (ji klydo). Ir visus svarbius žmones, kurie niekaip negalėjo įsiminti mano vardo.

 

Žmogus, kuriam norime įrodyti, kad kažką sugebame, ras būdą, kaip mus sumenkinti

Visi geri dalykai mums nutinka dėl kitų. Vieni mes nieko nepasiekiame. Net jei esame įsitikinę priešingai, tikėtina, kad tuzinas ar daugiau žmonių nusipelno padėkos. Tačiau už sėkmę esame skolingi ir tiems, kurie kiša pagalius į ratus, dėl jų tikslas tampa dar labiau trokštamas.

Man atrodo, kad toks požiūris į kritikus ir blogiečius duoda daugiau naudos. Tai geriau nei skandinti abejones, viską imti į širdį ir anksti pasiduoti, aklai tikint oponentais. Kartą nuo pernelyg griežto profesoriaus žodžio vienas mano bendramokslis patyrė nervinį sukrėtimą. Tiesą sakant, jis buvo griežtas visiems ir dažnai neteisingas. Jis aiškiai leido suprasti, kad tie, kuriuose nematė potencialo, neverti jo dėmesio. „Aš čia ne tam, kad jus įkvėpčiau“, – sakydavo jis. Jis mieliau dirbdavo su tais, kurie jau įrodė savo ę. Padrąsinančios kalbos ir geranoriškas griežtumas nebuvo jo arkliukas.

Daugeliui toks mokymo netiko, jie prarado motyvaciją ir ėmė ieškoti kitų mokytojų meilės ir pritarimo. O kai jį rasdavo, pasakodavo, kas ir kodėl juos pagyrė. Tačiau jie apgaudinėjo save, ir šiandien dauguma jų liko be darbo.

Vyresnioji karta mėgsta kritikuoti naujojo tūkstantmečio gyventojus silpnus ir išlepintus. Geriausieji iš mūsų supranta, kad negalime amžinai likti savo komforto zonoje. Mes ieškome iššūkių ir nebijome išbandymų. Tačiau taip pat nesame linkę savęs žlugdyti. Mums reikia tinkamo abiejų derinio, pusiausvyros. Tai gali būti sunku, bet verta.

Mums patinka mintis, kad priešai sužinos apie mūsų sėkmę, net jei tai neįvyks iš tikrųjų. Norėčiau sušokti striptizą priešais ponią Grim, o tada pamojuoti jai prieš nosį savo diplomu. Bet ji tikriausiai manęs tiesiog neprisimena. Tektų ilgai aiškinti, kas aš esu ir ką visa tai reiškia, ir kas nors tikriausiai iškviestų policiją. Tikriausiai per daugelį metų ji jau spėjo šimtams vaikų pasakyti, kas jų laukia. Klausimas, kokią pamoką jie iš to išmoko.

Kad ir ką iš tikrųjų būtume pasiekę, žmogus, kuriam norime įrodyti, kad sugebame, ras būdą mus sumenkinti. Tai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, ką jis apie mus galvoja – svarbu tai, ką jis dėl mūsų padarė. Jis mus įkvėpė, nors tai padarė savaip. Būtent taip turėtume jį priimti.

Asmeniškai žinau tik vieną žmogų, kuris sąmoningai stengėsi atimti iš kitų įkvėpimą. Profesorius, tuzino knygų autorius, dar būdamas gyvas buvo užkeltas ant pjedestalo. „Dauguma jūsų neturi ateities”, – sakydavo jis mums kiekvieną savaitę. – „Bet nesijaudinkite: girdėjau, kad užkandinei už kampo reikia padavėjų”. Mes jo nekentėme.

Būkime atviri: kažkuri mūsų dalis trokšta būti nuvertinta

Po metų su juo susidūriau bibliotekoje. Susitikimas mane sukrėtė. Jis nesišypsojo, bet nebuvo ir nemandagus. „Mačiau tavo istoriją žurnale, – pasakė jis. Po to sekė pauzė. – Tiesą sakant, net perskaičiau ją iki galo. Paprastai jie spausdina nesąmones, bet tavo istoriją prisiminiau.“ Tie žodžiai man užkliuvo; jie buvo malonesni už bet kokius pagyrimus ar liaupsinančias recenzijas.

Mes siekiame laimės, kad mūsų darbams būtų pritarta, kad mus suptų draugai. Nesu tikra, ar tai vienintelis dalykas, kurio mums reikia. Net kai viskas gerai, randame dėl ko skųstis ar susikurti problemų. Mums iš tikrųjų reikia konfliktų, tai mūsų užprogramavimo dalis. Galbūt atėjo laikas tai pripažinti.

Žinoma, neturėtume patys sau kurti nereikalingų sunkumų, tačiau neturėtume bijoti ir tų, kurie gali kilti natūraliai. Jie bet kuriuo atveju bus naudingi. Būkime atviri: kažkuri mūsų dalis trokšta būti neįvertinta. Mums reikia progos nustebinti arogantiškus niurzgalius. Tegul tai būna jūsų motyvacijos šaltinis. Jei negausite progos sušokti striptizo , vis tiek verta surizikuoti.

Apie autorę:

Rašytoja Jessica Wildfire

Eiti į naują mobilią versiją