Dažnai tėvai nesupranta, kad iš jų vaiko tyčiojamasi arba kad jis pats iš kažko tyčiojasi. Ne visi vaikai gali/nori tuo pasidalyti su vyresniaisiais. Štai keletas požymių, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ilgą laiką apie vienų vaikų tyčiojimąsi iš kitų buvo beveik nekalbama. Tai nereiškia, kad ši tema buvo nutylėta specialiai – greičiausiai, jai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Tėvai ir mokytojai įsikišdavo tik tuo atveju, jei problema būdavo fizinė, nors patyčios nėra tik fiziniu būdu perteikiama problema. Ilgą laiką į psichologinį smurtą nebuvo žiūrima rimtai. Kas iš to, kad vaikai pasijuokė iš klasės draugo! Kas iš to, kad jie su juo nesikalba! Juk tai nieko baisaus… Ar tikrai?

Atrodo, kad suaugusieji tik dabar pradeda rimtai galvoti apie vaikų, patiriančių patyčias, emocines kančias, gilias traumas, kurias jie patiria, ir jų poveikį tolesniam likimui. “Tačiau viena yra teoriškai suprasti patyčių pavojų, o visai kas kita – tai matyti savo vaiko atžvilgiu.” – sako norvegų psichologė Christine Audemeyer savo knygoje “Visi už vieną. Kaip apsaugoti vaiką nuo patyčių mokykloje“.

PATYČIOS MOKYKLOJE: AUKOS POŽYMIAI

Viena vertus, nenorime matyti to, ko bijome. Kita vertus, patys vaikai dažnai slepia nuo mūsų tiesą ir apsimeta, kad viskas yra gerai. Kartais tėvai jaučia, kad jų vaikui nesiseka, bet neranda už ko „užsikabinti“.

Turėtumėte atkreipto dėmesį, jei vaikas patiria patyčias:

dažnai sulaukia įžeidžiančių replikų, yra nuolat įžeidinėjamas ir išjuokiamas;

linkęs paklusti kitiems vaikams

negali apsisaugoti nuo fizinio smurto;

grįžta namo su mėlynėmis, įbrėžimais, suplėšytais drabužiais ir negali pateikti suprantamo paaiškinimo;

niekada nedalyvauja grupiniuose žaidimuose;

pernelyg dažnai būna paskutinis asmuo, kviečiamas į žaidimą ar komandą;

neturi nuolatinių draugų;

per pertrauką mokykloje stengiasi būti šalia suaugusiųjų, užuot žaidęs su kitais vaikais;

sunkiai atsakinėja į mokytojo pateikiamus klausimus prieš klasę;

rodo baimės požymius arba didelį nenorą eiti į mokyklą ar užklasinę veiklą;

praranda susidomėjimą pamokomis;

niekada nesulaukia kitų vaikų kvietimų į svečius ir pats nieko nekviečia.

Be to, patyčias patiriantys vaikai dažnai patiria fiziologinį stresą: praranda apetitą, sapnuoja košmarus, verkia per miegus, jiems skauda galvą. Kartais jie gali fiziškai save žaloti, vartoti alkoholį ar narkotikus.

Šie požymiai nebūtinai reiškia, kad iš vaiko tyčiojamasi, tačiau į juos reikia atsižvelgti.

PATYČIOS MOKYKLOJE: SKRIAUDĖJO POŽYMIAI

Neretai tėvai būna šokiruoti, kai sužino, kad jų vaikas yra įsitraukęs į patyčias. Daugelis prisipažįsta, kad negalėtų įsivaizduoti tokio dalyko, ypač jei vaikas yra mandagus, gerai mokosi mokykloje ir turi daug draugų.

Tačiau ne visada patyčias skleidžiantys vaikai yra iš asocialių šeimų ar patys kažkada patyrė patyčias. Tai gali būti paaugliai, kurie yra labai populiarūs tarp bendraamžių, turi lyderystės įgūdžių, aukštą statusą, gerus socialinius įgūdžius ir kurių niekas niekada neįtartų, kad jie nori pažeminti kitus.

Dėl ko turėtumėte sunerimti?

Vaikas mėgsta įsitvirtinti ir vadovauti, žaisdamas manipuliuoja kitais vaikais.

Vaikas skirsto pasaulį į juodą ir baltą: kai kurie žmonės yra labai geri, o kiti – blogi, todėl nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi blogai.

Vaikas pernelyg išrankiai renkasi su kuo sutinka bendrauti.

Vaikas lengvai išsilieja neigiamais vertinimais ar veiksmais kitų atžvilgiu, taip pat ir dėl smulkmenų.

Nestabilūs santykiai su draugais. Pavyzdžiui, mergaitės dažnai draugauja poromis ir negali sugyventi, kai jų yra trys.

Įtariate, kad vaikas yra agresyvus, kaprizingas ir užsispyręs.

“Sunku ir nesmagu žinoti, kad jūsų vaikas yra skriaudėjas. Tačiau nepasiduokite paplitusiai nuomonei, kad vaikai, kurie iš kažko tyčiojasi, yra beviltiški”, – ragina Christine Audemeyer. Tai yra mitas, kaip ir tai, kad jie niekada nepripažįsta, jog suklydo.

Vienintelis būdas pakeisti vaiką – suaugusiųjų pagalba. Jie turi užtikrinti, kad jų aplinka nesukeltų agresoriaus atstūmimo.

Kai iš vaiko tyčiojamasi, jam reikia tėvų ir kitų suaugusiųjų paramos. Jie gali suteikti jam vilties, kad jų gyvenimas ir santykiai pasikeis į gerąją pusę, kad ne visi vaikai smurtauja, kad jis nusipelno meilės, kaip ir visi kiti, ir kad jis neprivalo vienas kovoti su stresu. Vaikai nepajėgūs vieni susidoroti su visomis problemomis. Kiekvienas vaikas turi būti pastebėtas, išgirstas ir priimtas.