„Penktadienis, 13-oji“: kodėl tikime prietarais?


Gyvename XXI amžiuje – mokslinių atradimų, sparčios pažangos ir naujų technologijų laikais. Tačiau mes, kaip ir mūsų protėviai, vengiame tam tikrų ženklų ir simbolių bei atliekame keistus ritualus, kad apsisaugotume nuo prakeiksmų, „blogos akies“ ir nesėkmių. Kodėl taip elgiamės? Kas mus skatina tikėti prietarais?

 

KAIP ATSIRADO PRIETARAI?

Prietarai gyvuoja jau labai seniai ir sunku pasakyti, kodėl jie vis dar tokie gajūs. Be abejo, prietarų gyvavimui pasitarnauja ir istorinis komponentas, nes prietarai gali būti suvokiami kaip supaprastinti ar transformuoti religiniai ar pagoniški ritualai, skirti padėti valdyti nenuspėjamą tikrovę, susidoroti su egzistencinėmis baimėmis.

Pasirodo, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai yra linkę į prietaringą elgesį, kaip parodė garsusis B. F. Skinner eksperimentas “Prietaringi balandžiai”. Tyrimo metu balandis buvo patalpintas į dėžę, kurioje kas 15 sekundžių pasirodydavo skanėstas. Jam tereikėjo palaukti, kol gaus skanėstą. Tačiau paukščiai atsitiktinius veiksmus, atliktus prieš maitinimą, siejo su skanėstu ir ėmė juos kartoti, tikėdamiesi gauti skanėstą.

Gauti skanėstai dar kartą patvirtino, kad atliekamos „apeigos“ yra teisingos.

Panašiai prietaringo mąstymo mechanizmas veikia ir žmonių atžvilgiu.

KODĖL TIKIME PRANAŠYSTĖMIS

KODĖL TIKIME PRANAŠYSTĖMIS?

Šiuolaikinis žmogus, savo “sąmoningu protu” gerai žinantis, kad magija neegzistuoja, yra linkęs ne tik į prietaringą mąstymą, bet net į obsesines mintis ir obsesinį-kompulsinį sutrikimą (OKS).

Skirtingai nei balandžiai, žmonės geba kurti labai sudėtingus ritualus. Pavyzdžiui, mūsų arsenale yra dviejų rūšių ritualai:

proaktyvus – į egzaminą eiti mūvint laimingas kojines, negyventi 13-ame aukšte;

korekcinis – ką nors sakant, pabelsti į medį tris kartus.

Didelį vaidmenį vaidina iracionalios abejonės, kurios skatina troškimą rasti užtikrintumą ir patikinimą, kad viskas bus gerai, kad situacija išsispręs ir nerimas ar net baimė išnyks. Reaguojant į abejones ir netikrumą, gali būti pradėtos kartoti minčių ar veiksmų sekos (ritualai), leidžiančios rasti būtent tokį užtikrinimą.

Jei kitą kartą nerimas kils ir mechanizmas bus pakartotas, jis įsitvirtins dar stipriau.

NAUDINGA AR ŽALINGA?

Prietarai nėra labai pavojingi, jei jie mūsų neriboja ir netrukdo gyventi. Pavyzdžiui, vaikystėje daugelis žmonių, eidami spalvotu šaligatviu, stengdavosi žengti tik ant vienos spalvos plytelių. Ir tai nėra problema, net jei žmogus tai daro ir suaugęs. Tačiau jei jis gali vaikščioti tik raudonomis plytelėmis, nes labai nerimauja jei žengia ant pilkų arba mano, kad tai blogas ženklas, vadinasi, situacija tampa nevaldoma.

Arba jei penktadienį, 13-ąją, planuojamas svarbus verslo susitikimas, bet žmogus bando jį atidėti bet kokia dingstimi arba eina į jį jausdamas nesėkmę, galbūt verta kreiptis pagalbos į psichologą. Reguliariai pasikartojančios įkyrios mintys, baimės ir ritualai gali labai apsunkinti gyvenimą arba būti psichologinio sutrikimo simptomas.

Išeiti iš AMP versijos