Skyrybas išgyvenantys tėtis ir mama: kaip ir ką apie tai papasakoti vaikams?

Du žmonės nustoja būti vyras ir žmona, bet visam laikui lieka savo vaikų tėvais. Ką jie gali padaryti, kad šis pokytis būtų kuo mažiau skausmingas jų vaikams?

Skyrybos ir vaikai

Skyrybos – tai ne tik žmonių, bet ir suaugusiųjų svajonių apie trokštamą ateitį, o vaikų – apie pažįstamą pasaulio tvarką išsiskyrimas. Tai, žinoma, yra krizė. “Tačiau vadovaudamiesi nuostata, kad skyrybos būtinai traumuoja vaikus, daugelis porų ir toliau gyvena santuokoje, kupinoje konfliktų, susvetimėjimo ar šaltumo”, – pastebi psichologė Ines Mitchel. Atrodo, kad skyrybos yra didesnė blogybė nei vaikų auginimas nesaugioje atmosferoje.

“Trauma ne visada yra vienas baisus įvykis, kuris sutrikdo visą likusį gyvenimą, – patikslina psichologė, – kartais traumą sukelia nuolatinis ko nors svarbaus trūkumas: emocinio įsitraukimo, suaugusiojo jautrumo.“ Kita vertus, ar visada traumuoja vienas didelis įvykis – skyrybos? Ką galime padaryti, kad skyrybos taptų tik vaiko istorijos dalimi, kurioje tėvai išlieka rūpestingi, stabilūs suaugusieji?

• Praneškite naujieną kartu. Ir visiems vaikams vienu metu, kad nė vienas iš jų nesijaustų paslapties saugotoju, nebūtų izoliuotas nuo savo brolių ir seserų.
• Pasirinkite tinkamą momentą. Nekalbėkite su vaikais prieš pat miegą, egzaminų išvakarėse ar ant durų slenksčio prieš išeidami. Nepalikite vaiko vieno visą dieną su šia naujiena. Rinkitės ramią aplinką, venkite perpildytų vietų. Skirkite pakankamai laiko kiekvienam išreikšti emocijas (sumišimą, baimę, skausmą, skriaudą, suglumimą…), užduoti klausimus. Tačiau nesileiskite į diskusijas su vaikais apie tai, ar suaugusieji priėmė teisingą sprendimą: vaikams nedera galvoti, kad nuo jų nuomonės priklauso tėvų santykiai.
• Pasakykite jiems, kad tai ne jų kaltė, kad tėvai išsiskyrė. Vaikai dažnai mano, kad jų tėvai išsiskyrė dėl to, kad jie blogai mokėsi, neklausė, buvo “ne tokie”. Pakartokite, kad tai ne jų kaltė ir jie nepadarė nieko, kas sukėlė skyrybas, ir taip pat negali nieko padaryti, kad tėvai liktų kartu.
• Stiprinkite savo emocinę būseną. Jei nesijaučiate pakankamai stiprus, kad galėtumėte papasakoti vaikams apie skyrybas be pykčio balse ar verksmo, pirmiausia pasirūpinkite savimi. Neapkrauti vaikų savo rūpesčiais yra svarbi užduotis ne tik skyrybų metu. Tačiau neapsimetinėkite, kad viskas gerai: vaikams verta išgirsti, kad jums gaila, bet kad skyrybos yra geriausias įmanomas sprendimas. Neatskleiskite asmeninių skyrybų priežasčių (“Tėtis turi meilužę!”). Vaikai neturėtų tapti tėvų poros gyvenimo liudininkais.
• Kuo greičiau paaiškinkite vaikams situaciją. Pasakykite jiems, kur jie gyvens, kada matysis su tėčiu ir mama. Vaikai turi turėti būsimo gyvenimo gaires.
• Susitarkite – prireikus pasitelkiant tarpininką (psichoterapeutą ar pan.), dėl vaikų auklėjimo. Turėsite nuspręsti, su kuo liks vaikas ir kaip pasidalysite tėvų pareigas. Su kuo vaikas gyvens nuolat, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikas susitiks su kitu iš tėvų? Kaip pasidalysite išlaidas vaiko drabužiams, maistui, gydymui, mokslui ir atostogoms?

Nepamirškite – situacija nuolat kinta

• Nepamirškite, kad laikui bėgant situacija keičiasi ir vaikai auga. Kūdikio nereikėtų savaitgaliui išvežti į kitus namus ir atskirti nuo pagrindinį rūpestį teikiančio suaugusiojo. O vyresnis ikimokyklinukas tikrai gali savaitę atostogauti su vienu iš tėvų.
• Paprašykite giminaičių pagalbos. Jie gali labai palengvinti išsiskyrusių tėvų gyvenimą. Verta pasverti vaiko auklės kvietimo pliusus ir minusus: naujas suaugusysis, nauji santykiai, papildoma našta. Nors kartais pasikviesti auklę ir nueiti į kiną gali būti net labai verta.
• Neskubėkite supažindinti vaiko su naujais mylimaisiais. Dažnai vaikai kaltę dėl išsiskyrimo priskiria naujam tėvų partneriui. Nereikalaukite, kad vaikas privalėtų jam ar jai rodyti meilę – kurį laiką užteks būti mandagiam.
• Nustatykite naujas ribas bendraujant su buvusiuoju. Tačiau neapsunkinkite vaiko, kai per jo gimtadienį (o kartais ir per vestuves) tėvai negali susitikti nesiginčydami.
• Pasikeiskite nauja informacija apie vaikus. Nekalbėkite kitomis temomis, jei tai sunku… Gali būti naudinga sudaryti bendrą tvarkaraštį, patvirtinti planus elektroniniu paštu ar per pasiuntinį (laiką, datas, paaiškinimus…). Rašytinė forma dažnai padeda, kad dialogas būtų konstruktyvus.

Visiems šeimos nariams reikia laiko išsiskyrimui suvokti

• Būkite punktualūs. Jei vėluojate į susitikimus arba pasiimti ir grąžinti vaikus, tai tampa nereikalingo konflikto šaltiniu. Ypač svarbu, kad susitikimų grafikas būtų aiškus vaikui. Nesistenkite iš kiekvieno susitikimo padaryti vakarėlio; iš pradžių geriau švelniai įvesti vaiko laukiančią rutiną.
• Parodykite geranoriškumą. Nekritikuokite buvusio partnerio vaikų akivaizdoje. Kuo labiau vaikas bus įtrauktas į jūsų konfliktą, tuo mažiau jam galimybių tai išgyventi ramiai ir be didelio streso. Nešlovinkite, bet ir nedemonizuokite buvusio partnerio. Kuo savarankiškesni vaiko santykiai su kiekvienu iš jūsų, tuo mažesnė tikimybė, kad vaikas “įstrigs” tėvų skyrybose.
• Atminkite, kad negalima išsiskirti su vaiku. Skyrybos yra suaugusiųjų reikalas. Venkite tokių frazių kaip “jis mus paliko”. Šie žodžiai įteigia vaikui kaltę dėl to, kas įvyko.
• Niekada neperduokite pranešimų per vaikus. Jie neturėtų atlikti tarpininko tarp tėvų vaidmens: tai reiškia, kad jiems priskiriamas arbitro vaidmuo, primetamas netoleruotinas lojalumo konfliktas, vaikams suteikiama ne jiems skirta vieta. Atsakomybę turėtų prisiimti suaugusieji – ne vaikai.

Stebėkite vaiko elgesį

• Pastebėję ilgalaikius vaiko nuotaikos ar elgesio pokyčius, kreipkitės į specialistus. Trumpalaikis regresas (jis nustojo daryti tai, ką jau išmoko), nepageidaujamas elgesys (nepaklusnumas, verkšlenimas, kaprizai) ir, kaip bebūtų keista, staiga atsiradęs savarankiškumas ir nepriklausomybė – visa tai gali būti reakcija į stresą.
• Verta apsilankyti pas psichologą, jei po mėnesio vaikas negrįžta prie įprasto elgesio. Paprastai, jei išgyvenimai nėra sudėtingi (kaltės jausmas, prieštaringas lojalumas, atsakomybės už tėvų santykių likimą jausmas), prireikia maždaug metų, kad vaikas visiškai prisitaikytų prie pokyčių.

Duokite laiko sau ir kitiems. Visiems šeimos nariams reikia laiko „suvirškinti“ konfliktą ir išsiskyrimą, kad kiekvienas rastų savo vietą naujoje šeimos sąrangoje, kad užgytų žaizdos… Primindami sau tai, galite išlaikyti pusiausvyrą šiuo sunkiu laikotarpiu.