Mergaitei jis yra idealas, pirmasis, kuris į ją pažvelgia vyro akimis. Būtent todėl tolesnis dukters asmeninis gyvenimas labai priklausys nuo to, ką jai pasakys šis žvilgsnis.
Tėtis ir dukra
“Koks aš tėvas?” Į šį klausimą gali atsakyti tik vienas “ekspertas” – vaikas. Kažkur giliausioje sielos kertelėje tėvo paveikslas yra tarsi niša, kurią reikia užpildyti, gyvas poreikis, kurį būtinai reikia patenkinti.
Nuo pat gimimo vaikai stengiasi “susikurti” tokį tėvą, kokio jiems reikia. Štai kodėl tėvams taip svarbu įsiklausyti į vaiką ir susitaikyti su tuo, kad jo elgesys visiems laikams pakeis vaiko vidinį pasaulį. Tapęs tėvu, vyras įžengia į naują kokybę, į jam iki tol nežinomą gyvenimo dimensiją.
Nepriklausomai nuo šeimyninės padėties – vedęs, išsiskyręs ar našlys – tėvas sprendžia užduotį, panašią į skulptoriaus, stovinčio prieš akmenų masyvą. Vyras turi matyti mergaitę kaip būsimą moterį. Būtent jis leis jai pajusti savo vertę arba ją nuvertins, padės arba trukdys jai ugdyti moteriškumą.
Žinoma, mama taip pat atlieka svarbų vaidmenį šiame procese. Tačiau tėvas, ganėtinai ilgą laiką, dukros fantazijose bus tobulas vyras – tas, kuris pirmasis į ją pažvelgė vyrišku žvilgsniu. Būtent šio žvilgsnio ji ieškos būsimuose savo partneriuose kai užaugs. Nesvarbu, ar jos partneris bus panašus į jos tėvą, ar bus visiška jo priešingybė, tėvas jai bus atskaitos taškas.
DUKRA VISĄ GYVENIMĄ PRISIMINS TĖVO ŽVILGSNĮ
Vyras šeimoje simboliškai įkūnija autoritetą: tvirtas balsas, draudimai… Tačiau tėvo žvilgsnis lydės dukrą visą gyvenimą. Daugeliui vyrų sunku suvokti šio žvilgsnio reikšmę, nes jie nežino jo pasekmių.
“Tikriausiai yra dalykų, kurių kaip tėvas nesugebėjau padaryti gerai, – prisipažįsta 48 metų Paulius. – “Manau, kad buvau gana griežtas Paulinos atžvilgiu. Vidurinėje mokykloje ji išgyveno krizę: abejotini vaikinai, vulgarūs drabužiai ir makiažas. O aš svajojau apie moterišką, rafinuotą merginą… Todėl piktinausi ja, šaukiau ant jos, dažnai barėmės ir galiausiai visai atsiskyrėme.
Dabar ji studentė, paaugliški kivirčai jau praeityje. Stengiuosi atkurti su ja ryšį, bet, atrodo, praradau dukters pasitikėjimą.”
“Mane stebina, kaip dažnai moterys per susitikimą su terapeutu kalba apie tai, kaip į jas žiūrėjo tėvas, – pripažįsta psichoanalitikas Didier Lauroux. – Tarsi jo žvilgsnis, nuspalvintas meile ar nusivylimu, susižavėjimu ar nepritarimu, daugiausia lėmė sunkumus, su kuriais ji susidūrė tolimesniame savo gyvenime“.
MEILĖ IR PALAIKYMAS
Kiekvienai mergaitei reikia nuoširdaus susidomėjimo ir dėmesio jos gyvenimui, jos mintims ir jausmams. Susidomėjęs, atviras žvilgsnis – tai pirmoji ir svarbiausia dovana, kurią tėvas gali jai padovanoti.
Po daugelio metų šis mylintis žvilgsnis pasireikš dukros asmeniniame gyvenime, draugų ir partnerių pasirinkime ir jos savigarboje. Juk tėvas yra didžiausias “ekspertas”, žinantis, kaip veikia pasaulis ir ko šis pasaulis tikisi iš jos.
Žinoma, dukrai didelę įtaką daro ir tėvo požiūris į jos motiną, nes tai yra pirmasis jos matomas santykių modelis.
Be to, tėvo požiūris į savo motiną, t. y. mergaitės močiutę, jai taip pat itin svarbus, ypač jei vieną dieną ji pati taps sūnaus mama.
RASTI TINKAMĄ ATSTUMĄ SANTYKIUOSE SU DUKRA
“Tėvas mane auklėjo kaip seržantę”, – prisimena 46 metų Monika. – Nuo ryto iki vakaro privalėjau vykdyti “normatyvus”: žaisti tenisą, skaityti jo parinktas knygas, lankyti muzikos pamokas…”. Net būdama suaugusi Monika prisipažįsta, kad ir toliau pasąmoningai tikisi nuolatinio vyriško „įsakinėjimo“, nors jos tėvo jau seniai nebėra šalia.
Pernelyg reiklus arba pernelyg susižavėjęs tėvo požiūris yra ženklas, kad jis yra “užstrigęs” kai kuriose savo nuostatose ir suvokime. Galbūt jie yra iš jo paties vaikystės, nors tai buvo berniuko, o ne mergaitės vaikystė.
Jei dukra suvokiama kaip graži lėlė arba prastesnis sūnaus pakaitalas, tikėtina, kad ateityje iš dukros galima tikėtis klasikinių scenarijų – kaprizingos princesės arba amžinai visiems kažką įrodinėjančios „verslininkės“.
Net vaikų psichologas Marcelis Rufaudas pripažįsta, kad bendravimo su dukra meno neįvaldė iki tobulybės: “Galėčiau kaltinti save, kad nebuvau pakankamai artimas jai, kai ji mokėsi pradinėje mokykloje. Taip pat galėčiau save kritikuoti, kad dabar per daug ja didžiuojuosi. Giliai širdyje esu paprastas tėvas ir neturiu daugiau argumentų nei kiti. Kartais noriu pasikalbėti su dukra kaip terapeutas, bet iš to nieko neišeina.“
Vis dėlto, geriau žiūrėti į savo dukrą, net jei ne visada atidžiai ar per daug atidžiai, nei visai nusukti akis. Priešingu atveju, kai ji užaugs, ją kankins nepatenkintas meilės poreikis. Ji reikalaus iš savo partnerių to, ko niekada negalės gauti, tikėsis to, ko niekada nebuvo.
Be to, tėvui teks susitaikyti su tuo, kad laikui bėgant dukra „nuvers“ jį nuo pjedestalo. “Pamiršti idealo aureolę – reiškia pamatyti tikrąjį tėvą, slypintį už jo įvaizdžio”, – aiškina Didier Lauroux.
KAI BAIGIASI TĖVO VALDŽIOS LAIKAS
Tėvams dažnai nepatinka potencialūs dukrų partneriai. Tačiau tikroji priežastis ne visada yra tik dukters asmeninio gyvenimo pasirinkimai. Jauni vyrai yra “blogi” ne tik dėl to, kad “atims” dukrą: tiesiog tėvas, galiausiai, turės atsisakyti valdžios ir nejudinamos pagarbos. Nepamirškime, kad suaugusiam vyrui jo vieta pasaulyje ir socialinis pripažinimas yra vienas iš svarbiausių dalykų.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, akivaizdu, kad draudimas dukrai bendrauti su bendraamžiais vaikinais, jos draugų nuvertinimas ir kitos tėviško pavydo apraiškos yra bandymas sustabdyti tėviškos valdžios, plačiąja prasme, laikrodžio tiksėjimą.
