Tiesa ta, kad kartais mums labai sunku įrodyti savo nuomonę ar apginti požiūrį, kyla jausmas, kad trūksta žodžių esmei paaiškinti arba kiti žmonės visai nesupranta, ką norime pasakyti. Kodėl atsiranda klaidingų vertinimų ir kaip galima išmokti aiškiai bendrauti su pašnekovu?
KAIP LEDKALNIS: PAVIRŠUTINIŠKOS IR GILUMINĖS STRUKTŪROS
Prisiminkite, kaip sklandžiai galite modeliuoti vidinį dialogą su būsimu pašnekovu: kalba ryški, turtinga ir be žodžių-parazitų. Tačiau kai reikia kalbėti garsiai – visos paruoštos frazės išgaruoja, žodžiai virsta neteisingai interpretuojamais ženklais.
Pavyzdžiui, sakote partneriui: “Susitikime prie parduotuvės”. Informaciją, kad lauksite prie pagrindinio įėjimo, praleidžiate, nes ji jums atrodo tokia natūrali, kad neverta jos sakyti. O jūsų partneris nusprendė, kad turėtumėte eiti prie įėjimo, kuris yra arčiau autobusų stotelės. Dėl netikslios formuluotės vėliau teks gaišti laiką nesusipratimui išsiaiškinti.
Faktas tas, kad visi augame ir gyvename skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis, gauname skirtingą auklėjimą ir išsilavinimą. Mūsų kultūrinės ir religinės sampratos bei vertybės gali skirtis. Visa tai bendravimo procese lemia nesusipratimus, išsakyti žodžiai neatspindi esmės ir, priešingai, veda prie klaidingų vertinimų.
Taip atsitinka todėl, kad pokalbio metu dažniausiai remiamės savo gyvenimiška patirtimi ir pasąmoningai kalbame štampais. Amerikiečių lingvistas Noam Chomsky, atlikęs psicholingvistikos tyrimus, tokią struktūrą pavadino paviršutiniška, o jos priešingybę – gilumine. Panagrinėkime šias dvi sąvokas išsamiau.
Paviršutiniškos struktūros. Ką jos sako?
Tai sintaksinės konstrukcijos, kuriomis žmogus bando išreikšti tai, kas su juo vyksta. Tokios konstrukcijos nepasiekia prasmės lygmens. Žmogus jas kuria nesusimąstydamas apie esmę. Jis tiesiog paklūsta sintaksinėms tradicijoms ir savo patirčiai. Kitaip tariant – tai viskas, apie ką žmonės paprastai kalba.
Giluminės konstrukcijos. Kokią prasmę jos turi?
Tai pati esmė, t. y. visa tai, ką žmogus iš tikrųjų jaučia. Norėdami perteikti mintį kitiems, žmonės vartoja daugybę paviršutiniškų struktūrų. Ir tai darydami jie neišvengiamai palieka esmę, pagrindinį, giluminį vaizdą – struktūrą, kuri yra prasmių lygmenyje. Tai reiškia, kad giliosios struktūros yra tai, apie ką žmogus nutyli.
Kyla klausimas, kodėl žmogus bendrauja paviršinių struktūrų lygmeniu, jei tai veda prie nesusipratimų?
Paradoksalu, bet taip elgdamiesi bandome supaprastinti savo gyvenimą. Pagalvokite, juk dažniausiai bendraujame su dešimtimis žmonių: giminaičiais, kolegomis, atsitiktiniais praeiviais. O tai, ką iš tikrųjų galvojame ir jaučiame, pasimeta nesibaigiančių pokalbių sraute.
Mums sunku kiekviename pokalbyje gilintis į detales, priešingai, stengiamės būti lakoniški. Todėl, prieš paversdami mintis žodžiais, praleidžiame jas per tam tikrą filtrą, kurį sudaro trys komponentai:
- praleidimas,
- iškraipymas,
- apibendrinimas.
Patys savaime šie etapai nėra blogi. Kasdien mūsų smegenys sunaudoja apie 30 gigabaitų informacijos ir sukuria vidutiniškai 50 000 minčių. Praleisdami ir apibendrindami lengviau apdorojame šiuos nesuskaičiuojamus srautus, o tada kuo labiau tausojame savo išteklius ir kiekviename pokalbyje paleidžiame tik tai, kas, mūsų manymu, yra svarbu.
Tačiau dažnai esame taip įsitikinę, kad kitų žmonių vidinis pasaulis yra toks pat kaip ir mūsų, kad galvojame: dabar pašnekovas „turi tiksliai suprasti, ką aš turiu omenyje“. Dėl to negaištame laiko net būtiniems paaiškinimams ir nesusimąstome apie tai, kad kitas žmogus kiekvieno atskiro žodžio reikšmę suvokia remdamasis savo patirtimi ar emocine būsena.
KAIP SUVOKTI ESMĘ?
Būtina pasiekti kito žmogaus semantinį lauką. Šis terminas vartojamas šiuolaikinėje lingvistikoje ir reiškia didelę semantinę paradigmą, jungiančią skirtingų kalbos dalių žodžius, turinčius bendrą reikšmę. Taigi, kiekvienas „gimtakalbis“ supras vieną ar kitą frazę savaip.
Pavyzdžiui, “netrukus patekės saulė“, “naktis jau baigiasi”, “žadintuvas nustatytas šeštai valandai ryto”. Akivaizdu, kad kalbame apie ankstyvą rytą, tačiau vienas žmogus giluminiu lygmeniu reaguos į frazę “naktis baigiasi”, nes ji asocijuosis su kokia nors emocine istorija, o kitas žmogus sudrebės nuo žodžio “žadintuvas”, nes nekenčia jo skambesio.
Mes manome, kad pašnekovas mus supras, tačiau jis savo ruožtu perleidžia tai, kas sakoma, per savo gyvenimo patirtį ir visus žodžius interpretuoja savaip.
Žmonės dažnai pakeičia savo pačių reikšmes tam, ką girdi. Pasirodo, kad kiekvienas girdi tai, ką nori girdėti, ir daugelis nemoka klausytis. Todėl norint, kad bendravimas taptų veiksmingas, būtina sukurti gilumines struktūras, užmegzti ryšį.
KAIP BENDRAUTI?
Su partneriu, draugu, viršininku ir pan. būtina kalbėti giluminiu lygmeniu ir taip skatinti realius pokyčius, skatinti kūrybiškumą, kurti naujas prasmes. Išmokti bendrauti nėra sudėtinga, tereikia praktikuoti įgūdžius ir naudotis rekomendacijomis.
Stenkitės išgirsti ir išklausyti vienas kitą
Šie įgūdžiai yra vieni svarbiausių kuriant bendravimą. Gebėti išklausyti pašnekovą – tai reiškia visiškai pasinerti į pokalbį, rodyti susidomėjimą. Tačiau to nepakanka. Net jei klausotės to, kas jums sakoma, galite nenorėti girdėti. Vadinasi, įvyksta nesusipratimas, skubotas vertybinis vertinimas.
Taigi pedantiškas kolega darbe sukelia atstūmimą, nes kažkada susidarėte nuomonę, kad tokie žmonės yra nuobodūs formalistai. Tačiau jei pažvelgsite į tai iš kitos pusės, persvarstysite savo įsitikinimus, pamatysite, kad jo dalykinis tikslumas tik į naudą jūsų santykiams ir visai įmonei.
Atkreipkite dėmesį į intonaciją, su kuria sakomi žodžiai, ir į tai, kokie žodžiai vartojami dažniausiai.
Ar jūsų pašnekovas kalba tyliai, ar garsiai? Kokiais momentais jis daro pauzes? Galbūt jis daug kartų kartoja tą patį žodį – kodėl? Labai įdomu pasinerti į kitokią, turtingą paraverbalinę kalbą (toną).
Jei kas nors kalba pakeltu tonu, prisiminkite, kad kartais visi patiria stresą: bloga diena, vaiko liga, išlietas kavos puodelis ant naujų kelnių – bet kas gali sugadinti nuotaiką. Svarbiausia leisti oponentui išlieti emocijas, o kai negatyvumo nebeliks, bus galima užmegzti kontaktą.
Pastebėkite veido išraiškas ir gestus
Visa tai yra nebylūs ženklai, kurie padės bendrauti arba, priešingai, apsunkins bendravimą. Ką rodo pakeltas antakis? Nuostabą, šoką ar pritarimą – tai priklauso nuo situacijos. O sukryžiuotos rankos ant krūtinės? Nepritarimą ar uždarumą?
Kūnas taip pat kalba su mumis. Jei atkreipsite dėmesį į kūno kalbą, galite sužinoti daug daugiau apie žmogaus emocijas.
Įsijauskite į žmogaus, su kuriuo kalbate, vietą
Kai išmoksite ne reikalauti, o siūlyti bendradarbiauti, tada bus įmanomas kokybiškas bendravimas.
Mokėkite užduoti klausimus ir atkreipkite dėmesį į detales
Norėdami, kad pašnekovas prabiltų, turite mokėti užduoti klausimus. Taigi uždari klausimai, į kuriuos gaunamas trumpas atsakymas “taip” arba “ne”, bendravimui netinka. Tačiau jei pašnekovas nesustojo ties vienareikšmiu atsakymo variantu ir tęsė pokalbį, vadinasi, jis suinteresuotas bendrauti.
Atviras klausimas suponuoja išsamų atsakymą. Pavyzdžiui, “Kodėl neatėjai į pokalbį?”, “Ką veikei savaitgalį?”, “Papasakok, kaip sekasi tavo tėvams?”. Jei pašnekovas nenori pasakoti, verta pereiti prie patikslinamųjų klausimų: “Jūs sakote, kad filmas neįdomus. Ar galite patikslinti?” Visa tai svarbu ne tik siekiant išsiaiškinti faktus, bet ir gauti daugiau informacijos.
IŠVADA
Kiekvieną dieną kiekvienam iš mūsų reikia bendravimo. Kad jis būtų veiksmingas, būtina ne tik išgirsti, ką sako pašnekovas, bet ir suprasti, apie ką jis tyli. Verta būti labai dėmesingiems, kad išryškintume svarbiausius kalbos ir elgesio dalykus, susijusius su giluminėmis struktūromis. Svarbu užduoti klausimus taip, kad dialogo metu kiekvienas galėtų suprasti vienas kitą, ir neleisti atsakymams prasiskverbti pro savo patirties prizmę.