Atsiradęs tarpusavio irzlumas, nebėra bendrų pokalbių temų ir bendrų planų. Nėra noro ką nors daryti vienam dėl kito. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, tarsi būtų kambariokai ar kaimynai. Tai yra požymiai to, kas vadinama “vienatve dviese”.
PRIEŽASTYS
Pats pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį svarstant temą “vienatvė dviese”, yra abiejų partnerių padėtis. Jei abu žmonės poroje yra psichologiškai subrendę, tarp jų vyrauja tikra partnerystė – vienatvės tema nekils.
Todėl pozicija santykiuose yra viena iš problemos atsiradimo priežasčių.
- Pozicionavimas poroje
Jei kas nors projektuoja tėvo vaidmenį į savo partnerį, poroje susiformuoja vaiko ir tėvo santykiai.
Kaip tai atrodo? Kažkas vienas poroje sprendžia problemas. O kitas remiasi savo emociniais trūkumais, psichologinėmis traumomis ir gauna įvairios materialinės ir nematerialinės naudos.
Iš tiesų, esant tokiam ryšiui, abu partneriai turi daug antrinės naudos. Vienam partneriui patogu viską kontroliuoti, o kitam patogu būti “silpnumo” ir “išmokto bejėgiškumo” padėtyje. Tačiau tokio pobūdžio santykiai nereiškia brandaus asmeninio kontakto atsiradimo.
- Vieno iš partnerių suaugusiojo pozicijos stoka lemia dialogo trūkumą
Ką tai reiškia? Dialogas – tai gebėjimas bendrauti kontaktuojant, kaip nors išsiaiškinti ir objektyviai apmąstyti tam tikras problemas, kurios gali kilti poroje, ir jas spręsti.
Pavyzdžiui, jei vyras ar moteris kažkuo nepatenkinti, būtina, paprastai kalbant, susėsti ir viską aptarti. Išspręsti susidariusią situaciją. Atitinkamai, jei nieko panašaus neįvyksta, natūraliai atsiranda problemos.
- Prisitaikymas prie kito, pataikavimas
Tai dar vienas būdas “pabėgti nuo realybės” bendraujant su partneriu. Atsiranda jausmas, kad gyvenate su visiškai svetimu žmogumi, ir dėl to jaučiatės vieniši. Tačiau jūs ir toliau taip gyvenate.
Taip žmonės metų metus ar dešimtmečius lieka vienas su kitu, slėpdami tai, ko iš tikrųjų nori. Dažniausiai net nuo savęs pačių. Jie prisitaiko prie mylimo žmogaus, susitaiko su tuo, ką pasirenka jų partneris. Tai visiška dezorientacija, ryšio su savo vidiniu centru praradimas – savęs išdavystė.
Taip, pavyzdžiui, kas nors iš poros “staiga” sužino, kad nežino, apie ką svajoja, ko iš tikrųjų nori. Nes ilgą laiką jis/ji projektavo savo “gyvenimo prasmę” į partnerį, pamiršdamas ar ignoruodamas savo paties troškimus ir net pagrindinius poreikius. Taigi, ryšio su savimi ir savo tikraisiais troškimais nebuvimas lemia poros vienatvę.
„VIENATVĖS DVIESE“ IŠTAKOS
Vienatvės poroje pagrindas yra bet kokio vaiko ir tėvų santykių modelio projekcija į partnerį ir nenoras augti viduje. Antrasis sklandžiai išplaukia iš pirmojo ir dažnai tampa priežastimi, dėl kurios žmonės nebendrauja su savimi. Ir du žmonės suartėja šioje iliuzijos ir nežinojimo būsenoje.
Tokios istorijos gali atsirasti santykiuose tarp žmonių, kurie yra jau yra praėję „rožinių širdelių“ laikotarpį. Puikybė nukrenta ir jie pradeda atpažinti vienas kitą tokius, kokie yra iš tikrųjų. Čia išryškėja santykių lygis ir savęs pozicionavimas poroje. Tai galioja ir sutuoktiniams, kuriuos ilgą laiką siejo šeimyniniai ryšiai.
Jei iš pradžių poroje buvo vaikų ir tėvų santykių projekcija ir kažkas nuolat slopino savo vidinius troškimus, tam tikru momentu tai nustoja tikti bent vienam iš partnerių.
Tai gali būti susiję su tuo, kad vyras ar moteris pradeda dirbti su savimi, ieškoti naujų tobulėjimo galimybių, kontaktų ir pan. Ir pradeda augti šiuose santykiuose. Pasikeisti. Tuomet pirminis pamatas sugriūva, vienas iš poros pradeda siekti naujo santykių lygio – pirmiausia su savimi pačiu. Tai leidžia jai ar jam rasti ryšį su savo vidiniu centru: kas aš esu, apie ką ir kodėl. Štai tada ir atsiranda ženklai, pagal kuriuos, žmonės gali suprasti ir pamatyti: “kažkas vyksta ne taip”. Nors kitam žmogui viskas vyksta taip, kaip turėtų vykti.
Tai vystymosi būdas, kurio kaina – pasenę santykiai, kai antrasis partneris nepasirengęs keistis. Žmonės nustoja domėtis vienas kito reikalais. Nebėra supratimo, ką partneris veikia, koks šiuo metu yra jo gyvenimas, kokie jo interesai. “Kambariokas” pradeda erzinti, ryškiai pasireiškia visi jos ar jo “trūkumai”. Apie dialogą čia negali būti nė kalbos. Intymumas ir patrauklumas visai išnyksta. Dažnai šie požymiai pradeda ryškėti, kai jau egzistuoja bendras poros ūkis, paskolos, vaikai…
Ir, nepaisant visko, du žmonės toliau gyvena kartu, iš inercijos, nes yra įpratę. Čia pasireiškia visos protėvių, tėvų nuostatos šiuo klausimu iš serijos: “Mes toleravome/kentėjome, todėl ir jūs toleruokite/kentėkite”. Žmogus tarsi praranda viltį ir teisę būti kitoks.
KĄ DARYTI?
Pagrindinė rekomendacija: išmokite išgirsti ir įsiklausyti į save. Mažuose dalykuose. Kaip dabar jaučiuosi? Kaip jaučiasi mano kūnas? Kaip jis reaguoja į kontaktą? Ko aš dabar noriu? Elementaru: vandens arba sulčių. O kaip pasikeičia mano būsena, kai išgirstu ir reaguoju į savo atsaką?
Svarbu būti sąžiningam su savimi. O tada savo jausmus ir pojūčius perkelti į kontaktą su partneriu. Ir būti sąžiningam su partneriu.
