Net jei žinote, kaip suvaldyti savo vidinį kritiką, faktas lieka faktu: daugeliu atvejų mums daug labiau patinka žiūrėti į veidrodį nei fotografuotis. Kokia to priežastis?
Kodėl žiūrint į veidrodį sau atrodome gražesni nei nuotraukoje?
SMEGENYS MĖGSTA SIMETRIJĄ
Tokie jau mes esame: jei dešinė pusė beveik nesiskiria nuo kairės, mums tai patinka. Simetrija atrodo kaip kažkas sveiko, teisingo, saugaus, subalansuoto ir tvarkingo.
Dažnai mums taip pat patinka atspindys veidrodyje tik tam tikru kampu – tuo, kuriame galime „pagauti“ šią simetriją. Tas pats ir su asmenukėmis – mokame pozuoti taip, kad mūsų veidas atrodytų „teisingesnis“. Tačiau nesurežisuotose nuotraukose esame matomi tikroviškai – tai neleidžia mums jaustis „tradiciškai“ gražiems.
TAI, KAIP MUS MATO KITI – GĄSDINA
Mes pripratome prie savo atspindžio veidrodyje ir mūsų smegenys tai suvokia kaip kažką normalaus, pažįstamo ir patogaus. Šis psichologinis reiškinys vadinamas „pažįstamumo efektu“ ir rodo, kad mums labiau patinka tai, ką matome dažniau ir prie ko esame pripratę.
Kai būname fotografuojami, staiga suvokiame, kaip kiti žmonės mus mato iš šalies – ir tai mums atrodo nepažįstama ir atgrasu. Taip, kad net kartais nuotraukose tiesiogine prasme neatpažįstame savęs. Kita vertus, asmenukės su priekine kamera yra tarsi mūsų veidrodinis atvaizdas – dėl to jos mums patiems atrodo malonesnės.
AUKŠTAS SAVIKRITIKOS LYGIS
Nuotraukose esame linkę įžvelgti menkiausius savo trūkumus, kurių, žiūrint į veidrodį, tiesiog nepastebime, todėl manome, kad nuotraukose atrodome daug prasčiau.
PERSPEKTYVOS IŠKRAIPYMAS
Įprasti kadrai kartais iškreipia perspektyvą, todėl veido bruožai tampa asimetriškesni – smegenys tai supranta kaip nukrypimą nuo įprasto vaizdo ir sukelia neigiamą reakciją „Dieve, aš taip negražiai atrodau!“.
